Vilniečių (ir ne vien jų!) dėmesys sausio 18 d. Vilniaus rotušėje įvykusiam pirmajam šiųmetiniam M. K. Oginskio 250-jų gimimo metinių renginiui „Tėvynės labui įnešu savąją dalį…“ pranoko organizatorių lūkesčius. Gerokai prieš jo pradžią perpildytoje salėje veltui galėjai žvalgytis kur prisėsti, o vėliau – ir laisvo sienos lopinėlio rankai atsiremti nebesimatė. Pagrindinei programos sumanytojai, režisierei ir vedėjai aktorei Virginijai Kochanskytei beliko geraširdiškai skėsčioti rankomis, šypsotis ir atsiprašinėti tų, kurie pasiliko pirmo aukšto vestibiulyje ar ant laiptų taip ir nepasiekę antrame aukšte esančios iškilmių salės durų. Vargu, ar M. K. Oginskis 1794 m. balandžio 29 d., stodamas į Tado Kosčiuskos sukilėlių gretas ir duodamas šioje rotušėje savo garsiąją priesaiką „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą darbą ir gyvenimą“, būtų pagalvojęs, kad, praėjus daugiau nei 200 metų, čia taip dėmesingai bus prisimintas jo vardas. Vargu, ar daugiau vilniečių į rotušę buvo susirinkę ir 1792 m. balandžio 16 d., kai čia, palaikydamas ano meto valstybės visuomeninei sanklodai ir valdymui ypač reikšmingą, prieš metus laiko priimtą Miestų įstatymą, M. K. Oginskis drauge su 37 iškiliais Lietuvos bajorais įsirašė į Vilniaus miestiečius, tuo pademonstruodamas aukštuomenės ir miestiečių luomo vienybę sprendžiant valstybės problemas, akcentuojant viduriniojo sluoksnio reikšmę valstybės gyvavimui.
Iškilmingai skambant Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos pučiamųjų instrumentų fanfaroms, į salę buvo įnešta Oginskių vėliava. Ant pakylos, greta M. K. Oginskio portreto įstatyta į stovą tarp Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir Europos paveldo dienų vėliavų, ji vizualiai paryškino renginio kontekstą ir istorines Lietuvos sąsajas su kitomis Europos valstybėmis.
Renginio vedėja Virginija Kochanskytė, vaizdingai apibūdinusi, kokią reikšmę M. K. Oginskio gyvenime turėjo Lietuvos sostinė Vilnius ir nedidelis Žemaitijos miestas Rietavas, pakvietė sveikinimo žodį tarti Rietavo savivaldybės merą Antaną Černeckį bei Vilniaus mero Artūro Zuoko patarėją kultūrai Gintarą Sodeiką. A. Černeckis, padėkojęs vienai iš pagrindinių šio renginio organizatorių – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentei Audronei Žygaitytei-Nekrošienei ir vilniečiams, kurie taip gausiai susirinko pagerbti kunigaikščio M. K. Oginskio atminimo, pasidžiaugė, kad šiais metais nemažai įsimintinų jubiliejinės sukakties renginių vyks ir Rietave. Vienas iš jų – paminklo M. K. Oginskiui ir jo palikuonims atidengimas rugsėjo antroje pusėje. Juk, būtent čia, Rietave jų dėka XIX amžiuje susiformavo unikalus socialinių pertvarkymų, švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovių židinys, davęs simbolinę pradžią šių procesų raidai visoje Lietuvoje. G. Sodeika Vilniaus savivaldybės mero vardu A. Černeckiui įteikė angelą, linkėdamas, kad šis globotų visus rietaviškių darbus. A. Černeckis, atsidėkodamas, padovanojo leidinį apie Rietavą.
Įkvepiančiais Maironio poezijos žodžiais renginio dalyvius pasveikino Lietuvos Bajorų karališkosios sąjungos atstovas Perlis Vaisieta. Augančiu visuomenės dėmesiu M. K. Oginskio jubiliejinei sukakčiai pasidžiaugė A. Žygaitytė-Nekrošienė. Apie nesenstančią M. K. Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ įtaigą ir jo reikšmę mūsų istorinės atminties puoselėjimui, tapatybės formavimuisi mintimis pasidalijo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas. M. K. Oginskio rašytinio palikimo paieškų ir leidybos lietuvių kalba problemas apžvelgė šių didelių darbų organizatorė ir globėja Regionų kultūrinių iniciatyvų centro vadovė Danutė Mukienė. M. K. Oginskio valstybinės, visuomeninės veiklos akcentus priminė monografijos “M. K. Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ autorė istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Prasmingame istorinės atminties renginyje įtaigiai skambėjo M. K. Oginskio laiškų, autobiografinės knygos „Atsiminimai“ ištraukos. Nuoširdūs aplodismentai lydėjo M. K. Oginskio vokalinius ir fortepijoninius kūrinius, kuriuos atliko tarptautinių konkursų laureatai – dainininkai Giedrė Zeicaitė, Liudas Mikalauskas, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, jaunoji Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos fortepijono klasės moksleivė Emilija Jokubaitytė.
Nepastebimai ištirpo pirmajam jubiliejinių metų renginiui skirtas laikas. Ir netgi jam pasibaigus būreliai renginio dalyvių neskubėjo skirstytis, dalijosi įspūdžiais, mintimis, tarpusavio kontaktais. Pakylėta nuoširdumo ir atgaivos dvasia bylojo, kad ištisą dešimtmetį užsitęsusių kultūros paveldo puoselėtojų pastangų dėka atidengtuose M. K. Oginskio atminimo kloduose slypi kur kas daugiau, negu biografinės datos, istoriniai XVIII-XIX amžiaus įvykiai, kita statistinė informacija. Iš tų klodų tebetrykšta nemirtinga polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ melodija – testamentinis įpareigojimas mums, kad neužsimirštume deklaruodami, jog patriotizmo dvasia yra pasenusi, nebeatitinka šiandieninio modernaus pasaulio elgsenos standartų, neapsvaigtume nuo iliuzijų, kad mūsų Tėvynės likimu pasirūpins kitos valstybės.
Tikėkimės, kad šiais, M. K. Oginskio jubiliejinės sukakties metais turėsime daug progų savęs paklausti, kodėl, įpusėjus trečiam mūsų LAISVĖS dešimtmečiui, taip katastrofiškai ištuštėjo mūsų kaimai, miesteliai, mokyklos? Kodėl ir šiandieną iš Lietuvos tebedunda emigrantų, atsisveikinančių su Tėvyne, ešelonai?

Vytas Rutkauskas
Rietavo Oginskių kultūros istorijos
muziejaus direktorius