Ku­ni­gaikštis Jo­nas Ogins­kis (1640–1684), Le­vo Sa­mu­e­lio sū­nus, Val­ka­vis­ko vė­lia­vi­nin­kas. 1655 m. per­ėjo į ru­sų ca­ro Alek­se­jaus Mi­chai­lo­vi­čiaus (Pet­ro I tė­vo) pu­sę.

1655 m. vy­ko Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ras su Ru­si­ja (1654–1667). Kaip tik tais me­tais ru­sai už­ėmė Vil­nių ir Val­ka­vis­ką. Jo­nas Ogins­kis, kaip Val­ka­vis­ko vė­lia­vi­nin­kas, tik­riau­siai pa­kliu­vo į ne­lais­vę ir jo „per­ėji­mas į Ru­si­jos pu­sę“ bu­vo ne iš­da­vys­tė, o trum­pa­lai­kis kom­pro­mi­sas, kad iš­sau­go­tų gy­vy­bę.

1656 m. jis vėl da­ly­va­vo LDK ka­riuo­me­nės mū­šiuo­se prieš Ru­si­ją. Bu­vo Val­ka­vis­ko mar­šal­ka (1657 m.), Mstis­la­vo ir Po­loc­ko vai­va­da (1672 m.) bei Lie­tu­vos et­mo­nas (1682 m.). Yra ka­ria­vęs su tur­kais ir Kry­mo to­to­riais, da­ly­va­vęs mū­šy­je prie Vie­nos (1683 m.). Val­dė Mi­ku­li­no (Vi­tebs­ko vai­va­di­ja), Bokš­tų (Mins­ko vai­va­di­ja), Kra­piu­ni­cų (Val­ka­vis­ko pa­vie­tas) dva­rus. Bu­vo su­si­tuo­kęs su Ona Se­maš­kai­te (1645 m.), vė­liau – su Jo­a­na Te­odo­ra Na­ru­še­vi­čiū­te (1660 m.). Tu­rė­jo sū­nus Mi­ka­lo­jų Pran­ciš­kų, Ri­ho­rą An­ta­ną (1697 m. jis va­do­va­vo bal­ta­ru­sių ir lie­tu­vių šlėk­tų kon­fe­de­ra­ci­jai prieš Sa­pie­gų mag­na­tus), Le­o­ną Ka­zi­mie­rą, Alek­san­drą, Ka­zi­mie­rą Do­mi­ny­ką, Mar­ci­jo­ną bei tris duk­ras – Oną, Ma­ria­ną ir Ele­ną.