Kuni­gaikštis Mar­ci­jo­nas My­ko­las Ogins­kis (1672–1750) – Si­mo­no Ka­ro­lio ir Te­odo­ros, Po­loc­ko kaš­te­lio­no Jo­no Kor­sa­ko duk­ros, sū­nus, Lie­tu­vos gin­kli­nin­kas, kaš­te­lio­nas, o vė­liau – Vi­tebs­ko vai­va­da, Bo­ri­so­vo ir Viš­ty­čio se­niū­nas.

Tu­rė­jo val­dų Vi­tebs­ko že­mė­se – Mi­ku­li­no, Lioz­no, Mar­ci­jo­no­vo, Ve­liaš­ko­vi­čių, Gorsp­lios dva­rus, Us­viac­ko ir Ba­bi­no­vi­čių se­niū­ni­jas. San­tuo­ka su Kris­ti­na Ab­ro­ma­vi­čiū­te (Jo­no Ka­zi­mie­ro Len­for­do naš­le) jam sutei­kė tei­sę į Bob­rus ir Bia­li­ni­čius Or­šos pa­vie­te. Ba­bi­no­vi­čių miš­kuose paruošta me­die­na lai­vais bu­vo pluk­do­ma Lau­ke­sos ir Dau­gu­vos upė­mis į Ry­gą. Mar­ci­jo­nas Ogins­kis už šias parduotas prekes gau­da­vo ne­blo­gas pa­ja­mas. Jo pi­ni­gi­nius rei­ka­lus il­gą lai­ką tvar­kė Je­ro­ni­mo Flo­rij­ono Rad­vi­los vy­riau­siasis ka­si­nin­kas Šmui­la Ic­ka­vi­čius. Mar­ci­jo­nas Ogins­kis sie­kė kai ku­riuos sa­vo dva­rus pa­vers­ti mies­te­liais, o, lai­kui ei­nant, – ir ne­di­de­liais mies­tais. Jis buvo su­ma­nęs ne­to­li Ru­si­jos sie­nos esan­tį Ve­liaš­ko­vi­čių dva­rą pa­da­ry­ti mies­tu ir jį pa­va­din­ti Ru­sų Var­šu­va. Tęs­da­mas gi­mi­nės tra­di­ci­ją, ku­ni­gaikš­tis Mar­ci­jo­nas 1720 m. rė­mė Šv. An­ta­no baž­ny­čią Mi­ku­li­no dva­re ir šalia jos įkū­rė ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­ną. Jis taip pat skir­da­vo pi­ni­gų Vil­niaus kar­me­li­tų vie­nuo­ly­nui, kur bu­vo pa­lai­do­tas jo tė­vas. Vi­tebs­ko do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­nui ku­ni­gaikš­tis sky­rė 2 000 ta­le­rių. 1730 m. jam patikėtos Vi­tebs­ko vai­va­dos pa­rei­gos. 1731 m. va­sa­rio 7 d., M. M. Oginskiui at­vyks­tant į mies­tą, bu­vo su­reng­tas iš­kil­min­gas su­ti­ki­mas: 9 va­lan­dą ry­to, gar­siai griau­dint pa­tran­koms, vai­va­da iš­va­žia­vo iš sa­vo rū­mų su tur­tin­gai pa­puoš­tu tur­kiš­ku žir­gu, ku­rį ve­dė lio­ka­jai, ap­si­ren­gę tur­kiš­kais ap­rė­dais, jį ly­dė­jo ka­riuo­me­nė, drau­gai ir tar­nai…

XVI­II a. 4 de­šimt­me­čio ant­ro­je pu­sė­je Mar­ci­jo­nas Ogins­kis be­veik ap­lei­do po­li­ti­nę veik­lą.

Jis tu­rė­jo rū­mus Lu­kiš­kė­se prie Vi­tebs­ko, ta­čiau dau­giau­siai gy­ven­da­vo Mar­ci­jo­no­vo dva­re ne­to­li Vi­tebs­ko. Iš ke­tu­rių san­tuo­kų tu­rė­jo pen­kis sū­nus ir pen­kias duk­ras. Jo žmo­nos bu­vo Te­re­sė Bžos­tov­sky­tė (vedė 1701 m.), Te­re­sė Ty­zen­hau­zai­tė (vedė 1723 m.), Kris­ti­na Ab­ro­ma­vi­čiū­tė (vedė 1733 m.), Tek­lė Ana Lars­ky­tė (vedė 1745 m.). Vi­tebs­ko jė­zui­tų baž­ny­čio­je vai­va­da į­ren­gė for­ma­lų mau­zo­lie­jų. Čia bu­vo pa­lai­do­tos dvi jo žmo­nos: Tra­kų kaš­te­lio­no Jo­no Vla­dis­la­vo Bžostovskio duk­ra­ Te­re­sė Bžos­tov­sky­tė (mi­rė 1721 m.) ir Kris­ti­na Ab­ro­ma­vi­čiū­tė (mi­rė 1738 m.). Ku­ni­gaikštis Mar­ci­jo­nas mi­rė 1750 m. spa­lio 29 d. ir bu­vo pa­lai­do­tas Vi­tebs­ko jė­zui­tų baž­ny­čios rū­sy­je (baž­ny­čia su­nai­kin­ta XX a. 3 de­šimt­me­ty­je). Mar­ci­jo­no sū­nūs Sta­nis­lo­vas, Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras, Ta­das Pran­ciš­kus, Ka­zi­mie­ras, Ig­nas gi­mė iš san­tuo­kos su Te­re­se Bžos­tov­sky­te. 1733 m. Pran­ciš­kus Ksa­ve­ras Var­šu­vo­je įsto­jo į Jė­zui­tų or­di­ną. Jis pa­kai­to­mis yra bu­vęs Vil­niaus, Vi­tebs­ko ir Mins­ko jė­zui­tų ko­le­gi­jų rek­to­rius. Pir­mo­je XVI­II a. pu­sė­je Mar­ci­jo­nas My­ko­las įsi­gi­jo Za­le­sę, ku­rią kaip pa­li­ki­mą už­ra­šė sa­vo pas­ku­ti­nei žmo­nai Tek­lei Anai Lars­ky­tei (von Lar). Po jos mir­ties Za­le­sę pra­dė­jo val­dy­ti vai­va­dos sū­nus iš pir­mos san­tuo­kos Ta­das Pran­ciš­kus.