Ku­ni­gaikštis My­ko­las Ka­zi­mie­ras Ogins­kis (1728–1800) – Lie­tu­vos rašti­nin­kas, Lie­tu­vos ge­ne­ro­las-ma­jo­ras, Vil­niaus vai­va­da, Lie­tu­vos di­dy­sis et­mo­nas, kom­po­zi­to­rius, po­etas, me­ce­na­tas. Gi­mė jis Ko­zels­ke (Čer­ni­go­vo že­mės). Anks­ti mirus tėvui, iš pra­džių jį glo­bo­jo se­ne­lis iš mo­ti­nos pu­sės – et­mo­nas Viš­nio­vec­kis, vė­liau – Vi­tebs­ko vai­va­da Mar­ci­jo­nas Ogins­kis  ir ga­liau­siai – Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos kanc­le­ris My­ko­las Čar­to­ris­kis.

My­ko­las Ka­zi­mie­ras tuo me­tu, kai jį glo­bo­jo Mar­ci­jo­nas Ogins­kis, gy­ve­no Vi­tebs­ke kar­tu su Mar­ci­jo­no anū­ku An­driu­mi Ogins­kiu (My­ko­lo Kle­o­po tė­vu), ku­ris bu­vo 11 me­tų už jį vy­res­nis. Ga­li bū­ti, kad tais ben­drai leidžia­mos vai­kys­tės metais My­ko­lą Ka­zi­mie­rą ir pra­dė­jo va­din­ti My­ko­lo Kle­o­po dė­de…

Apie My­ko­lo Ka­zi­mie­ro auk­lė­ji­mą ži­nių yra iš­li­kę ne­daug. Neabejotina, kad jis mo­kė­si mu­zi­kos ir ta­py­bos, bu­vo ga­bus me­nams. Va­do­vau­da­ma­sis pas­ku­ti­niojo savo glo­bė­jo pa­ta­ri­mu, pa­si­rin­ko ka­ri­nin­ko kar­je­rą. 1748 m. Mykolas Kazimieras, bū­da­mas Sei­mo de­pu­ta­tu, ga­vo dva­rus, prie ku­rių pri­jun­gė Če­čers­ką, Kal­va­ri­ją, Mer­ač (prie Pinsko), Pins­ką, Tu­chols­ką bei Ri­či­vo­lį. 1750 m. ap­lan­kė Pa­ry­žių, kur, kaip pats ra­šė, „leido lai­ką la­vin­da­mas savo ga­bu­mus – mokydamasis tapyti, groti smui­ku ir kt.“ Jo ga­bu­mus pa­sa­ko­ti at­si­mi­ni­mus gy­rė pats Denisas Didro (1713–1784).

1757 m. My­ko­las Ka­zi­mie­ras ta­po Or­le­a­no her­co­go ad­ju­tan­tu. 1761 m. spa­lio 18 d. jis su­si­tuo­kė su Čar­to­ris­kio duk­ra, Lie­tu­vos pa­kanc­le­rio My­ko­lo An­ta­no Sa­pie­gos naš­le Alek­san­dra. Ve­dęs ga­vo Sla­ni­mo se­niū­ni­ją. Gy­ve­no Pe­ter­bur­ge, bu­vo vie­nas iš Je­ka­te­ri­nos II kan­di­da­tų į Len­ki­jos sos­tą. 1765 m. grį­žo iš Ru­si­jos ir Sla­ni­me pra­dė­jo kur­ti „mū­zų dva­rą“. Jo pa­stan­go­mis per Po­le­sės pel­kes bu­vo nu­ties­ti du ke­liai, jun­gę Pins­ką su Sla­ni­mu bei Vo­lui­ne. 1768 m. jam pa­ti­kė­tos Lie­tu­vos didžio­jo et­mo­no pa­rei­gos. 1771 m. My­ko­las Ka­zi­mie­ras pri­si­jun­gė prie Ba­ro kon­fe­de­ra­tų. Rug­sė­jo 23-osios nak­tį A. Su­vo­ro­vo pa­jė­gos prie Sta­lo­vi­čų su­triuš­ki­no jo tri­jų tūks­tan­čių žmo­nių pa­jė­gas. Emig­ra­vęs ga­vo am­nes­ti­ją. 1775 m. su­grį­žo į Sla­ni­mą. Ten pa­sta­tė ke­lias įmo­nes, spaus­tu­vę, įkū­rė pir­mą­jį ope­ros te­at­rą ir mu­zi­ki­nę ka­pe­lą. 1774 m., pri­trū­kęs pi­ni­gų, bu­vo pri­vers­tas par­duo­ti Ne­barovo dva­rą sa­vo duk­te­rė­čiai – ku­ni­gaikštie­nei Ele­nai Pšez­dzec­ky­tei-Rad­vi­lie­nei ir jos vy­rui.

Dirb­da­mas kar­tu su Pins­ko gin­kli­nin­ku ir mies­to tei­sė­ju Mar­ty­nu But­ri­mo­vi­čiu­mi, My­ko­las Ka­zi­mie­ras įgy­ven­di­no didelį projektą – už sa­vo lė­šas įren­gė gar­sų­jį Ogins­kio ka­na­lą, ku­ris su­jun­gė Bal­ti­jos ir Juo­do­sios jū­ros ba­sei­nus.

Et­mo­nas pri­klau­sė ma­so­nams ir 1781 m. bu­vo išrink­tas „de­pu­tuo­tu Lie­tu­vos pro­vin­ci­jos didžiuo­ju ma­gist­ru“.

1782–1785 m. pra­lei­do ke­liau­da­mas po Olan­di­ją (Ache­ną, Briu­se­lį, Ams­ter­da­mą, Ha­gą), An­gli­ją.

Vė­liau, pas­ku­ti­nio XVI­II a. de­šimt­me­čio pra­džio­je, diplomatas  My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis be­veik at­kar­tos et­mo­no ke­lio­nę po Olan­di­ją ir An­gli­ją.

Kaip liu­di­ja am­ži­nin­kai, et­mo­no in­te­re­sai, iš­si­la­vi­ni­mas ir bū­das bu­vo me­no žmo­gaus. Jau­nys­tė­je My­ko­las Ka­zi­mie­ras ža­vė­jo­si ta­py­ba, „leng­vai, ele­gan­tiškai ir tiks­liai“ pie­šė kraš­to­vaiz­džius, gė­les, vai­sius bei paukš­čius. Jis ga­vo ge­rą mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą ir pui­kiai gro­jo įvai­riais muzikos in­stru­men­tais, juo­kais net bu­vo va­di­na­mas „et­mo­nu-klar­ne­tu“. Apie jį bu­vo ra­šo­ma: „pa­sižymi di­de­liu mu­zi­ki­niu ta­len­tu, nuo­sta­biai gro­ja ar­fa ir smui­ku“. Tei­gia­ma, kad bū­tent jis iš­ra­do ar­fos pa­ko­jį. 1760 m. My­ko­las Ka­zi­mie­ras tris va­lan­das gro­jo ar­fa D. Did­ro, ku­ris, kaip jau buvo minėta, la­bai gerai įver­ti­no jo ta­len­tą ir at­li­ki­mo tech­ni­ką. Et­mo­nas su­kū­rė Sla­ni­mo te­at­rui ope­ras „Či­go­nai“ ir „Eli­zie­jaus lau­kai“, para­šė nemažai po­lo­ne­zų bei ki­tų mu­zi­ki­nių kū­ri­nių. Jis tu­rė­jo ir rašyto­jo ga­bu­mų – kū­rė po­ezi­ją, iš­lei­do „Is­to­ri­nius bei mo­ra­li­nius ap­sa­ky­mus“, „Pa­sa­kė­čias ir ne pa­sa­kė­čias“.

Fi­lan­tro­pas My­ko­las Ka­zi­mie­ras daug pa­au­ko­jo Smi­la­vi­čų vie­nuo­ly­nui ir baž­ny­čiai, taip pat įkū­rė lab­da­ros fon­dą, skirtą Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tams remti.

Per Ta­do Kos­ciuš­kos su­ki­li­mą Mykolas Kazimieras Ogins­kis bu­vo Vil­niu­je. Ne­pai­sant sun­kios li­gos, jis kaip ir anks­čiau lai­ką lei­do ap­sup­tas mu­zi­kan­tų, palaikė ryšius su Jozefu Haid­nu. 1795 m. pa­bai­go­je My­ko­las Ka­zi­mie­ras Ogins­kis jau bu­vo per­si­kė­lęs gy­ven­ti į Var­šu­vą, kur atsidėjo vien me­nui ir mu­zi­kai. Mi­rė 1800 m. ge­gu­žės 31 d. Var­šu­vo­je.

Lai­ko per­spek­ty­vos po­žiū­riu et­mo­nas Mykolas Kazimieras Ogins­kis at­ro­do kaip ne­įpras­tas ir ta­len­tin­gas žmo­gus. Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad da­ly­va­vi­mas skir­tin­gų – kar­tais net prie­šin­gų – sto­vyk­lų po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, po­lin­kis į avan­tiū­ras bei dis­kre­di­tuo­jan­čias afe­ras parodo jį kaip pa­tik­lų, kar­tais nai­vų, be prin­ci­pų žmogų. Ta­čiau tai ne­pa­nei­gia jo pa­trio­tiz­mo ir no­ro są­ži­nin­gai siek­ti ge­ro­vės sa­vo kraš­tui. As­me­ni­nės am­bi­ci­jos ir sa­vi­mei­lė, po­lin­kis į okul­tiz­mą, sen­ti­men­ta­lu­mas, te­at­riš­ki po­el­giai – tai XVII a. ant­ro­je pu­sė­je įpras­tas pa­sau­lie­ti­nio di­di­ko, pri­klau­siusio pre­ten­zin­gai, in­te­lek­tu­a­liai tuo­me­ti­nio jau­no­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­liaus ap­lin­kai, el­ge­sys. Tai, kad tokia asmenybė kaip My­ko­las Ka­zi­mie­ras ano me­to aukštojoje visuomenėje įpras­ta, įro­do jo ta­ria­mo sū­nė­no gy­ve­ni­mo ke­lias (el­ge­sys, veiks­mai, ga­bu­mai ir sim­pa­ti­jos). My­ko­lo Kle­o­po gy­ve­ni­mas kaž­ko­kiu keis­tu bū­du kaip veid­ro­dis at­spin­dė­jo ir sa­vaip at­kar­to­jo to­li­mo gi­mi­nai­čio gy­ve­ni­mą. Ta­čiau su­grįž­ki­me prie jo gi­mi­nės li­ni­jos.