1794 m. M. K. Ogins­kis da­ly­va­vo Ta­do Kos­ciuš­kos va­do­vau­ja­ma­me su­ki­li­me, bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos tau­ti­nės aukš­čiau­sio­sios ta­ry­bos na­riu (veikė 1794 m. balandžio–birželio mėnesiais), va­do­va­vo Uk­mer­gės, Šven­čio­nių, Bres­lau­jos ap­skri­čių su­ki­lė­liams, da­ly­va­vo mū­šiuo­se  prie Va­la­ži­no, Iven­čiaus, Vyš­nia­vo. Jis or­ga­ni­za­vo ka­va­le­ri­jos di­vi­zi­ją, va­do­va­vo šau­lių bū­riui, ku­rį bu­vo ap­gin­kla­vęs iš sa­vo lė­šų. Vil­niu­je, Ogins­kiams pri­klau­siu­siuo­se Sluš­kų rū­muo­se (juos M. K. Ogins­kis pa­vel­dė­jo 1800 m., nuo 1803 m. rū­mai pri­klau­sė Vil­niaus mies­to ma­gist­ra­to ta­rė­jui Do­mi­nin­kui Čai­kov­skiui), vei­kė su­ki­lė­lių šta­bas, o rū­mų te­ri­to­ri­jo­je – svie­di­nių lie­jyk­la. Po su­ki­li­mo ir III-ojo Lie­tu­vos-Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo, Lie­tu­vai pra­ra­dus ne­pri­klau­so­my­bę, M. K. Ogins­kis, pri­si­den­gęs sve­ti­ma pa­var­de, pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Spė­ja­ma, kad bū­tent tuo lai­ku (1794) ir bu­vo su­kur­tas gar­su­sis jo po­lo­ne­zas „At­si­svei­ki­ni­mas su tė­vy­ne“ (a-moll Nr. 13 ).

Ge­gu­žės mė­nuo

1794 m. ge­gu­žės 6 dieną M. K. Ogins­kis ta­po Lie­tu­vos Aukš­čiau­siosios Ta­ry­bos (lai­ki­no­sios su­ki­lė­lių vy­riau­sy­bės) na­riu. Sie­kiant iš­veng­ti ne­ra­mu­mų Vilniaus mies­te, Ta­ry­bos įsa­ky­mu M. K. Oginskis, kaip Vil­niaus tvar­kos ko­mi­si­jos de­le­ga­tas pa­sa­kė kal­bą Po­hu­lian­ko­je, kur jo klau­sė­si 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Gegu­žės 11 d. jis, kaip Ta­ry­bos de­le­ga­tas, kar­tu su Ta­mašu Vav­ževs­kiu Po­hu­lian­ko­je ap­žiū­rė­jo gvar­di­ją.

Ta­ry­ba M. K. Ogins­kį pa­sky­rė šau­lių da­li­nio va­du. Jam kunigaikštis pa­au­ko­jo 118 tūks­tan­čių auk­si­nų, kurie panaudoti ­for­muojant, ap­gin­kluojant ir ap­mo­kant 480 žmo­nių. Dar 100 tūks­tan­čių auk­si­nų M. K. Oginskis pa­au­ko­jo K. Na­gurs­kio rai­ti­nin­kų da­li­niui ap­gin­kluo­ti (su K. Na­gurs­kiu mes dar su­si­dur­si­me ki­to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, ki­tu lai­ku, ki­to­je vals­ty­bė­je).

Po ge­gu­žės 14 d., Ta­ry­bai lei­dus, tu­rė­da­mas pa­sus, kunigaikštis ly­dė­jo žmo­ną į ra­mes­nę vie­tą – My­ko­lo Ka­zi­mie­ro Ogins­kio Sedl­cų dva­rą, esantį prie Var­šu­vos. Ne­to­li Gar­di­no, Ščer­bų pa­sie­nio punk­te, mui­ti­nin­kas Huš­ča su­lai­kė eki­pa­žus ir ap­kal­ti­no Ogins­kį iš­da­vys­te bei ban­dy­mu pa­spruk­ti į Prū­si­ją.

Šį mui­ti­nin­ką M. K. Ogins­kis bu­vo pa­ša­li­nęs iš pa­rei­gų, kai 1786 m. kaip Lie­tu­vos iž­do ko­mi­sa­ras tik­ri­no pa­sie­nio pos­tus nuo Pa­lan­gos iki Bres­to. Dabar tas pats Huš­ča nu­ta­rė su­ves­ti są­skai­tas su ku­ni­gaikš­čiu, nes, anot M. K. Ogins­kio, bu­vo „kerštin­gas ir gru­bus“. Nuo to lai­ko liau­dy­je pa­pli­to po­sa­kis „Šlėk­ta Huš­ča ne­iš­lei­džia pas prū­sus“ („Šlach­cic Huš­ča da pru­sau nia puš­ča“).

M. K. Ogins­kis Gar­di­ne bu­vo net su­im­tas, ta­čiau grei­tai ne­pa­grįs­ti kal­ti­ni­mai bu­vo pa­nai­kin­ti, jis grį­žo į Vil­nių, kur Ta­ry­ba ofi­cia­liai pa­reiš­kė sa­vo pa­si­ti­kė­ji­mą juo, o žmo­na iš­vy­ko į Sed­lcus.

Birželio mėnuo

Jo­kū­bas Ja­sins­kis pa­tvir­ti­no M. K. Ogins­kio pro­jek­tą, siū­lan­tį par­ti­za­ni­nį rei­dą į Mins­ką, ku­rio tiks­las bu­vo pa­siek­ti M. K. Ogins­kio val­das Mo­gi­lia­vo že­mė­se ir pri­jung­ti prie su­ki­lė­lių 12 tūks­tan­čių vals­tie­čių. Vil­nių slap­ta pa­li­ko 300 Ogins­kio da­li­nio šau­lių (jis bu­vo pa­vie­to ge­ne­ro­las-ma­jo­ras) ir 200 ma­jo­ro Kor­sa­ko rai­te­lių. Pir­ma­sis mies­tas, ku­rį už­gro­bė da­li­nys, bu­vo Va­la­ži­nas, vė­liau jis įžen­gė į Iven­čių, kur ne­bu­vo ru­sų ka­riuo­me­nės.

Fragmentas iš Mins­ko gu­ber­na­to­riaus, ge­ne­ro­lo-ma­jo­ro Ne­pliu­je­vo birželio 4 d. ra­por­to ku­ni­gaikš­čiui Rep­ni­nui: „Šio bir­že­lio 4-ąją Ogins­kio ir Su­list­rov­skio va­do­vau­ja­mi riau­ši­nin­kai, tarp ku­rių daug re­gu­lia­rios ka­riuo­me­nės ka­rių, pri­sė­li­no miš­kais per mū­sų val­dų ri­bas ir už­puo­lė Iven­čiaus mies­te­lį.“

Birželio 5 d. Iven­čiu­je M. K. Ogins­kis per­skai­tė mies­tie­čiams krei­pi­mą­si į Mins­ko že­mių gy­ven­to­jus („Uni­ver­sa­lą“), kvies­da­mas pa­lai­ky­ti su­ki­li­mą. Po Krei­pi­mu­si bu­vo toks pa­ra­šas: „My­ko­las Ogins­kis, Lie­tu­vos kor­pu­so šefas, lais­vo­sios ka­riuo­me­nės va­das.“

Iven­čiaus ru­sų ar­mi­jos san­dė­liuo­se su­ki­lė­liai ra­do daug amu­ni­ci­jos, ge­lum­bės, taip pat įvai­rių ki­tų daik­tų, tarp jų ir daug ga­mi­nių iš tau­rių­jų me­ta­lų. Su­ži­no­jęs, kad prie Mins­ko jau lau­kia stip­rios prie­šo pa­jė­gos, M. K. Ogins­kis įsa­kė pa­im­ti vis­ką iš san­dė­lių, su­krau­ti į ve­ži­mus ir pa­suk­ti at­gal, Bakš­tų link, su­si­jung­ti su su­ki­lė­liais. Gur­guo­lė­je bu­vo 170 ve­ži­mų. Per­si­kė­lus per Be­re­zi­nos upę, il­ga ve­ži­mų vir­ti­nė kar­tu su ly­din­čiu da­li­niu pri­ar­tė­jo prie Vyšnia­vo kai­mo, kur jį už­puo­lė ba­ro­no Levino Be­nig­se­no ir gra­fo Nikolajaus Zu­bo­vo, Pla­to­no Zu­bo­vo bro­lio, da­li­niai.

Fragmentas iš birželio 7 d. Ne­pliu­je­vo ra­por­to: „Šią aki­mir­ką gau­nu iš ge­ne­ro­lo Be­nig­se­no ži­nią, kad […] jis juos (Ogins­kio da­li­nį – aut. pa­st.) pa­vi­jo Vyš­nia­vo mies­te­ly­je, at­ėmė pa­tran­ką, su­ėmė du ka­ri­nin­kus ir iki 50 ei­li­nių, 200 pa­gul­dė­me vie­to­je, o tarp jų nu­žu­dy­tu lai­ko­mas ir pir­ma­sis va­das (Ogins­kis – aut. pa­st.)“.

Iš ba­ro­no L. Be­nig­se­no ra­por­to gra­fui N. Zu­bo­vui: „De­vin­tą va­lan­dą ry­to at­vy­kęs į Vyš­nia­vo mies­te­lį, nu­ta­riau ne­dels­da­mas ata­kuo­ti […]. Su­si­rė­mi­mas […] už­tru­ko iki pu­sės dvy­lik­tos, prie­šas bu­vo vi­siš­kai su­triuš­kin­tas ir aš vi­jau­si jį di­džiai su­mi­šu­sį […] dau­giau nei še­šis vars­tus […]. Prie­šas bu­vo pri­vers­tas mums pa­lik­ti vi­są sa­vo gur­guo­lę iš dau­giau nei du šim­tus ve­ži­mų, ku­riuo­se bu­vo su­krau­ta daug gro­bio iš Iven­čiaus.“

O štai kaip šis mūšis apibūdintas ki­toje kovotojų pusėje buvusio liudininko – fragmentas iš M. K. Ogins­kio at­si­mi­ni­mų: „Po ku­rio lai­ko, kai nu­si­lei­do­me nuo Vyš­nia­vo kal­no, su­stab­džiau gur­guo­lę ir nag­ri­nė­jau že­mė­la­pį, ieš­ko­da­mas ke­lio […]. Kaip tik tuo me­tu gau­sus ka­zo­kų bū­rys, ly­di­mas Ni­ko­la­jaus Zu­bo­vo pul­ko, […] ne­ti­kė­tai mus puo­lė […]. Ka­dan­gi bu­vau ne­at­sar­gus, tai ma­no skry­bė­lę per­vė­rė ke­lios kul­kos ir, be abe­jo, bū­čiau žu­vęs, jei vie­nas ka­ri­nin­kas, pa­var­de Pa­vlo­vi­čius, ne­bū­tų pa­stvė­ręs ma­no žir­go pa­va­džių ir pri­ver­tęs ma­ne trauk­tis. Pra­ra­dau vis­ką, ką ga­be­nau iš Iven­čiaus, taip pat sa­vo ka­są, ku­rio­je bu­vo apie sep­ty­ni tūks­tan­čiai auk­so du­ka­tų, daug bran­ge­ny­bių, ir vi­sus do­ku­men­tus. Žu­vo dvy­li­ka ka­va­le­ris­tų, apie dvi­de­šimt sa­va­no­rių, dvi­de­šimt pen­ki šau­liai ir vi­si ma­no tar­nai. […] Pa­vy­ko pri­kal­bin­ti apie šim­tą pen­kias­de­šimt vy­rų […], šau­liai pa­si­trau­kė į miš­ką, o prie­šo ka­va­le­ri­ja vėl puo­lė mū­sų spar­nus, ke­tin­da­ma ap­sup­ti ir ne­leis­ti at­si­trauk­ti. […] Ke­le­tą va­lan­dų mus var­gi­no gau­sūs Ci­cia­no­vo kor­pu­so pa­tru­lių bū­riai. Pa­ga­liau, jau be­veik su­te­mus, pa­sie­kė­me mū­sų ka­riuo­me­nės Krė­vo­je avan­gar­dą.“

Pra­lai­mė­jęs šį mū­šį su L. Be­nig­se­nu, M. K. Ogins­kis po ke­lių me­tų prieš jį lai­mės ro­man­tiš­ko­jo fron­to dvi­ko­vo­je.

Birželio 8 d. M. K. Ogins­kis jau buvo pa­grin­di­nia­me šta­be Ašme­no­je, kur, kaip jis rašo sa­vo atsiminimuo­se, „Ge­ne­ro­las Ja­sins­kis ir nar­sūs jo ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai […] su­ti­ko la­bai džiū­gau­da­mi. Pri­kai­šio­jo man už nu­trūk­tgal­viš­ku­mą ir guo­dė dėl pa­tir­tų ne­sėk­mių. Po die­nos čia at­vy­ko ir iš­gy­ve­nę da­li­nio ka­riai.“

Birželio 27 d. Vil­niu­je ku­ni­gaikštis ga­vo nau­jo­jo su­ki­lė­lių va­do – ge­ne­ro­lo M. Vel­hors­kio už­duo­tį iš­vyk­ti kaip pa­ti­ki­mas pa­siun­ti­nys į Var­šu­vą pas T. Kos­ciuš­ką.

Birželio 29 d. at­vy­ko prie Varšuvos, kur su­si­ti­ko su T. Kos­ciuška. „Penk­tą va­lan­dą ry­to ma­ne įve­dė į jo pa­la­pi­nę. Čia jis il­sė­jo­si ant šiau­dų kuokš­to…“ Per­skai­tęs Vel­hors­kio laiš­kus bei M. K. Ogins­kio ir J. Ja­sins­kio ra­por­tus apie par­ti­za­ni­nį rei­dą, T. Kos­ciuš­ka „pa­spau­dė man ran­ką ir pa­dė­ko­jo, kad ro­dau tau­tie­čiams pa­vyz­dį – ėmiau­si pa­vo­jin­gos, nie­ka­da neišban­dy­tos pro­fe­si­jos…“ Be ki­tų da­ly­kų, T. Kos­ciuš­ka pa­gy­rė nau­ją­jį M. K. Ogins­kio pro­jek­tą – Di­na­bur­go1 rei­dą, ku­ris nu­kreip­tų ap­link Vil­nių be­si­tel­kian­čią re­gu­lia­ri­ą­ją ru­sų ka­riuo­me­nę.

Liepos mėnuo

Lie­pos 19 d. M. K. Ogins­kis su sa­vo šau­lių da­li­niu ir ki­tais su­ki­lė­liais ak­ty­viai gy­nė Vil­nių nuo ru­sų štur­mo.

Rug­pjū­čio mė­nuo

Rug­pjū­čio 1 d. pra­si­dė­jo ant­ra­sis Di­ne­bur­go rei­das pro Ne­men­či­nę, Šven­čio­nis ir Du­se­tas. Da­li­nį su­da­rė tūks­tan­tis ka­va­le­ris­tų ir apie pus­an­tro tūks­tan­čio pės­ti­nin­kų. Ta­čiau pu­sė rai­te­lių jo­jo blo­gais žir­gais, tik 300 pės­ti­nin­kų tu­rė­jo šau­tu­vus, o li­ku­sie­ji bu­vo ap­si­gin­kla­vę tik ie­ti­mis. Da­li­nys pa­pil­do­mai dar tu­rė­jo dvi ma­žas pa­tran­kas. No­rė­da­mas, kad apie rei­dą prie­šas ne­ži­no­tų, M. K. Ogins­kis pa­li­ko be­veik vi­są da­li­nį Du­se­to­se (Bres­lau­jos že­mės), o pats su tri­mis šim­tais ka­va­le­ris­tų pa­trau­kė link Dau­gu­vos – prie Di­na­bur­go. Ta­čiau čia su­ki­lė­lių jau lau­kė – rin­ko­si ru­sų ka­riuo­me­nė. Po ku­rio lai­ko, taip ir ne­per­si­kė­lęs per upę, da­li­nys grį­žo į Du­se­tas. Tie­sa, 30 sa­va­no­rių vis dėl­to įsi­bro­vė į mies­tą ir ne­ty­čia jį pa­de­gė.

Rug­pjū­čio 11 d. T. Kos­ciuš­ka iš­siun­tė M. K. Ogins­kiui laiš­ką, ku­ria­me ra­šė: „Pi­lie­ti! Ga­vau jū­sų pra­ne­ši­mą nuo Dau­gu­vos kran­tų. Džiau­giuo­si, kad įsten­gė­te iš­pil­dy­ti ma­no ke­ti­ni­mus ir mū­sų lū­kes­čiai iš­si­pil­dė…“

Pro Za­ra­sus ir Ilūks­tę pa­si­trau­kę į Du­se­tas, su­ki­lė­liai su­ži­no­jo, kad ru­sai už­puo­lė ir už­ėmė Vil­nių. Rug­pjū­čio 12 d. Vil­niu­je su­ki­lė­liai bu­vo su­triuš­kin­ti, o jų kariuomenės likučiai at­si­trau­kė prie Kau­no. Du­se­to­se M. K. Ogins­kis Mo­ri­ko­niui per­da­vė sa­vo da­li­nį ir nu­ta­rė per Kau­ną vyk­ti į Var­šu­vą pas T. Kos­ciuš­ką: „Ge­ne­ro­lą Chle­vins­kį1 su ka­riuo­me­ne ra­dau Jo­na­vo­je, už tri­jų ljė nuo Kau­no. Pa­sa­kiau jam, kad nu­ta­riau vyk­ti pas T. Kos­ciuš­ką ir pa­lie­ku Ne­mu­no kran­tus; juos vėl pa­ma­čiau tik po aš­tuo­ne­rių me­tų, grį­žęs iš emig­ra­ci­jos, ir po įvy­kių, ku­rių, nors ir tu­rė­jau blo­gą nuo­jau­tą, nie­ka­da ne­ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti.“

Taip, ne­to­li Uo­gin­tų (jo to­li­mo gi­mi­nai­čio Dmit­ri­jaus Hlu­šo­na­ko re­zi­den­ci­jos) bai­gė­si su­ki­lė­lio, Vil­niaus Aukš­čiau­siosios Ta­ry­bos na­rio ir lais­vo­sios ka­riuo­me­nės va­do My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio ke­lias.

Rug­pjū­čio 18 d. M. K. Ogins­kis Varšuvo­je ga­vo T. Kos­ciuš­kos lei­di­mą vyk­ti į sa­vo dva­rą So­ko­lo­ve. Tą pa­čią die­ną iš Ne­mi­ro­vo (Uk­rai­na) į Bal­ta­ru­si­ją su sa­vo ka­riuo­me­ne iš­vy­ko ge­ne­ro­las Su­vo­ro­vas, ku­ris, nu­ga­lė­jęs su­ki­lė­lius prie Krup­či­cų (ša­lia Kob­ri­no), o rug­sė­jį – prie Bres­to, mė­ne­sį lau­kė įsa­ky­mo žy­giuo­ti į Var­šu­vą.

Spalio mė­nuo

Spa­lio 10 d. T. Kos­ciuška bu­vo su­žeis­tas mū­šy­je prie Ma­ce­jo­vi­cų ir pa­kliu­vo į ne­lais­vę. M. K. Ogins­kis So­ko­lo­ve ga­vo ži­nią apie T. Kos­ciuš­kos su­ėmi­mą ir, su­ži­no­jęs, kad So­ko­lo­vo link žygiuoja 500 ka­zo­kų bū­rys, grį­žo į Var­šu­vą. Su­ki­li­mo va­du iš­rink­tas To­mas Vav­žec­kis lei­do M. K. Ogins­kiui iš­vyk­ti į ge­ne­ro­lo Henriko Domb­rov­skio da­li­nį.

Lap­kri­čio mė­nuo

Lap­kri­čio 4 d. Su­vo­ro­vo ka­riuo­me­nė štur­ma­vo Var­šu­vos prie­mies­tį Pra­gą. Su­vo­ro­vo ra­por­te nurodoma, kad bu­vo nu­žu­dy­ta 13 340 gy­nė­jų, 3 000 pa­sken­do Vys­los upė­je, 12 860 pa­im­ta į ne­lais­vę. Po ke­lių die­nų Var­šu­va ka­pi­tu­lia­vo. Už su­ki­lė­lių nu­mal­ši­ni­mą ge­ne­ro­las feld­mar­ša­las Su­vo­ro­vas iš im­pe­ra­to­rie­nės Je­ka­te­ri­nos II ga­vo že­mių Bal­ta­ru­si­jo­je (tarp jų – Kob­ri­ną ir Kob­ri­no ap­skri­tį) bei dau­giau kaip 25 tūks­tan­čius bau­džiau­nin­kų.

M. K. Ogins­kis kar­tu su H. Dombrovskio da­li­nio ka­ri­nin­kais pra­smu­ko į Va­ka­rus, pa­si­nau­do­da­mas pa­su, išduo­tu Mi­cha­ilov­skio var­du, ir pa­li­ko vals­ty­bę, ku­riai ne­be­bu­vo lem­ta eg­zis­tuo­ti. Aust­ri­ja ir Prū­si­ja ne­tru­kus pa­si­da­li­jo len­kų že­mes ir da­lį uk­rai­nie­čių bei lie­tu­vių že­mių, o Ru­si­ja pri­si­jun­gė vi­są Bal­ta­ru­si­ją ir di­de­lę da­lį Lie­tu­vos bei Uk­rai­nos. Ka­ra­lius Au­gus­tas bu­vo įka­lin­tas.

Ku­ni­gaikš­čio M. K. Ogins­kio gy­ve­ni­me pra­si­dė­jo 7 me­tų lai­ko­tar­pis, pil­nas iš­ban­dy­mų ir nuo­ty­kių – emig­ran­to trem­ti­nio ke­lias. Bu­vęs di­plo­ma­tas ir su­ki­lė­lis ta­po pa­bė­gė­liu, be­si­slaps­tan­čiu skir­tin­go­mis pa­var­dė­mis, po­li­ti­ku be vals­ty­bės. Net ir to­kio­mis są­ly­go­mis jis to­liau do­mė­jo­si me­nu ir pa­gal se­ną įpra­ti­mą se­kė po­li­ti­nius įvy­kius ir svar­biau­sius fak­tus apie juos už­ra­ši­nė­davo į sa­vo są­siu­vi­nį.

Taip pra­si­dė­jo emig­ran­to rei­das po Eu­ro­pą, ku­ris pri­mi­nė Pran­cū­zi­jos Res­pub­li­kos di­plo­ma­tų par­ti­tū­rą ki­tu grei­čiu – pa­si­tel­kiant tuo me­tu ma­din­go šo­kio ga­lo­po tem­pą.

 

Parengta pagal Sergejaus Verameičiko tekstą