• Mykolas Kleopas Oginskis gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. – Guzove, netoli Varšuvos (Lenkija).
• Tėvas – Andrius Oginskis (1740 04 13 – 1787 09 12) – Ašmenos, Guzovo, Kadarijos, Mockų, Platelių seniūnas, Seimo narys (nuo 1758 m.), ypatingasis pasiuntinys Peterburge (1769), Vienoje (1771–1772, 1774), LDK referentas (1771), LDK didysis kancleris (1773), Trakų kaštelionas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) senatorius (1778), Trakų vaivada (1783).
• Motina – Paulina Šembek, Bresto seniūno, generaladjutanto Marko Šembek dukra.
• M. K. Oginskis išsilavinimą gavo tėvų namuose. Jį mokė žymūs ano meto pedagogai, muzikai.
• 1786 m. M. K. Oginskis kaip Trakų vaivadijos atstovas buvo išrinktas į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimą. Jam buvo pavesta tikrinti Lenkijos Karalystės iždo sąskaitas. M. K. Oginskis buvo išrinktas LDK iždo komisijos nariu. Jis vadovavo Lietuvos–Rusijos pasienio nuo Palangos iki Bresto muitinių tarnybų patikrinimo komisijai. Užbaigus komisijai darbą, parengė detalius pasienio topografinius žemėlapius. Išsiaiškino ir Seime paviešino bei blokavo neteisėtą iždo monetų kaldinimą, kuris buvo vykdomas Rusijos pasiuntinybės nurodymu.
• 1787 m. Rusija ir Austrija įsitraukė į karą su Turkija.
• 1788 m. – Prasidėjo Švedijos ir Rusijos karas.
• 1788 m. spalio 6 d. darbą pradėjo Ketverių metų (Konstitucinis) Seimas. M. K. Oginskis 1788–1792 m. buvo šio Sei­mo narys.
• 1788 m. už nuo­pel­nus vals­ty­bei M. K. Oginskiui įteik­tas Šv. Sta­nis­lo­vo or­di­nas.
• 1789 m. gegužės 17 d. M. K. Oginskis pirmą kartą vedė. Jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1778–1833) – Ciechanovo vaivados Antonio Lasockio dukra. Pirmosios santuokos vaikai: Tadas Antanas (1800–1884) ir Pranciškus Ksaveras (1801–1837).
• 1789 m. Rusija iš ATR atitraukė savo kariuomenę.
• 1789 m. M. K. Oginskis buvo paskirtas Lietuvos kardininku.
• 1790 m. kovo 20 d. M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru į Hagą. Šias pareigas jis ėjo iki 1791 m. rugsėjo mėnesio.
• 1790 m. M. K. Oginskis apdovanotas Baltojo Erelio ordinu.
• 1790 m. gruodžio 9 d. prasidėjo slapta M. K. Oginskio diplomatinė misija Londone. Vyko jo susitikimai su premjeru Viljamu Pitu, karaliumi Jurgiu III. Misija truko iki 1791 m. sausio  25 dienos.
• 1791 m. gegužės 3 d. Ketverių metų seimas priėmė Gegužės 3-osios Konstituciją (pirmąją Konstituciją Europoje). (M. K. Oginskis apie ją yra pasakęs: „Jeigu tai būtų įvykę prieš 18 mėnesių, valstybė būtų išgelbėta“).
• 1792 m. balandžio 27 d. – Peterburge buvo parengtas Targovicos konfederacijos aktas.
• 1792 m. gegužės 3 d. Varšuvoje iškilmingai pažymint Konstitucijos metines, Rusija buvo pasiruošusi bet kuriuo momentu pradėti karinę intervenciją – prie ATR sienos jau buvo išrikiuota 100 000 kareivių armija.
• 1792 m. gegužės 14 d. buvo paskelbtas Targovicos konfederacijos aktas. Į ATR įžengė Rusijos kariuomenė, kuri per tris mėnesius užėmė visą teritoriją (birželį – Vilnių, rugpjūtį – Varšuvą).
• 1792 m.  liepos 23 d. Karalius Stanislovas Augustas pasirašė Targovicos konfederatų aktą.
• 1792 m. liepos mėnesį Targovicos šalininkai Vilniuje sutelkė generalinę LDK konfederaciją.
• 1792 m. rugsėjo 11 d. Breste Lenkijos ir LDK konfederatai susijungė ir sudarė ATR generalinę konfederaciją. Sudarytas generalitetas anuliavo Konstitucinio Seimo sprendimus
• 1792 m. konfederatų nurodymu buvo sekvestruotas visas M. K. Oginskio turtas.
• 1738 m. gruodžio–1793 m. sausio mėnesiais Peterburge vyko M. K. Oginskio derybos.
• 1793 m. sausio 23 d. – Rusija ir Prūsija pasirašė ATR II padalijimo sutartį. ATR buvo palikta tik 34 proc. teritorijos ir 4 mln. gyventojų.
• 1793 m. gegužės 12 d. M. K. Oginskis buvo paskirtas LDK didžiuoju iždininku (tuo metu   LDK iždo kasoje Gardine nebuvo nė grašio). LDK didžiuoju iždininko pareigas M. K. Oginskis ėjo 1793–1794 m.
• 1793 m. rudenį Seimas, apsuptas rusų kariuomenės, ratifikavo ATR II padalijimo sutartis.
• 1794 m. kovo mėnesį Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo generolo Tado Kosciuškos (JAV pilietinio karo didvyrio) vadovaujamas sukilimas.
• 1794 m. prasidėjus sukilimui, M. K. Oginskis Vilniuje prisiekė Lietuvos Tautinei Aukščiausiai Tarybai ir vilniečiams. („Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, gyvenimą, darbą“, 1794-04-29.) Sukilimo metu M. K. Oginskis vadovavo kariniams reidams į Voložiną, Vyšniavą, Iveničių, Daugpilį. Jų metu buvo siekiama atitraukti nuo Vilniaus apsiausties rusų kariuomenę.
• 1794 m. lapkričio 5 d. Tado Kosčiuškos sukilimas buvo numalšintas. Po su­ki­li­mo pralaimėjimo ir III-ojo Lie­tu­vos-Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo Lie­tu­vai pra­ra­dus ne­pri­klau­so­my­bę, M. K. Ogins­kis, pri­si­den­gęs sve­ti­ma pa­var­de, pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Spė­ja­ma, kad bū­tent tuo lai­ku (1794 m.) ir bu­vo su­kur­tas mi­nė­ta­sis gar­su­sis jo po­lo­ne­zas „At­si­svei­ki­ni­mas su tė­vy­ne“.
• 1794 m. lapkričio–1801 m. sausio mėnesiais M. K. Oginskis buvo emigracijoje. Būdamas tolki nuo tėvynės, jis rūpinosi, kad būtų suvienytos išblaškytos patriotų pajėgos, ieškoti kitų valstybių paramos Tėvynei išlaisvinti. Tais metais jis lankėsi Vienoje, Venecijoje, Paduvoje, Florencijoje, Veronoje, Ravenoje, Spalete, Neapolyje, Romoje, Livornoje, Maltoje, Smirnoje, Mahalice. Emigracijoje M. K. Oginskį nuolat sekė Rusijos samdyti sekliai. Jis keitė pavardę po pavardės (Michailovskis, Džonas Riedelis, M. Martenas, Valerijonas Dzedušickis).
• 1794 m. gruodžio–1795 m. sausio mėnesiais M. K. Oginskis atsisakė Jekaterinos II malonės suteikimo galimybės, kuri siūloma tarpininkaujant  Rusijos ambasadoriui N. Repninui, generolui A. Suvorovui. Šis M. K. Oginskio sprendimas nulėmė visų jo turėtų valdų buvusios Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės teritorijose, likimą – jos buvo  sekvestruotos.
• 1795 m. lapkričio 25 d. Jekaterinai II reikalaujant Gardine ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis pasirašė sosto atsisakymo aktą.
• 1795 m. spalio 24 d. Rusija ir Austrija pasirašė ATR III padalijimo sutartį (Peterburge Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė ATR padalijimo konvenciją. Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardas buvo ištrintas iš Europos politinių žemėlapių)
• 1796 m. rugpjūčio mėn. Patriotinių pajėgų vadovybė M. K. Oginskį išsiuntė slaptai misijai į Konstantinopolį. Čia buvo bandoma įtraukti Turkijos sultoną Selimą III į karinį konfliktą su Rusija. Vykdydamas užduotį, M. K. Oginskis parašė laišką Napoleonui prašydamas jo karinės pagalbos. Atsakymas buvo toks: „apsiginkluoti ir būti pasirengusiems, nes agresyvių kaimynų parklupdyta tauta gali atsikelti tik su ginklu rankose“.
• 1796 m. lapkričio 6 d. M. K. Oginskio misija Konstantinopolyje baigėsi ir jis per Balkanus, kur buvo maras, pasuko link Tėvynės. Pakeliui buvo Bukareštas, Jasai, Jablonovas, Lvovas, Krokuva, Vroclavas, Drezdenas, Berlynas.
• 1797 m. atvykęs į Paryžių, M. K. Oginskis pateikė ataskaitą patriotų deputacijai apie misiją Turkijoje. Čia įvyko jo susitikimas su ministru Šarliu Delakrua.
• 1797 m. iš Paryžiaus M. K. Oginskis išvyko į Briuselį, Hamburgą.
• 1797 m. gruodžio mėnesį Paryžiuje M. K. Oginskis susitiko su Napoleonu.
• 1798 m. vasario 12 d. – Peterburge mirė buvęs karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
• 1799 m. M. K. Oginskis su­kūrė ope­rą „Ze­li­da ir Val­kū­ras, ar­ba Bo­na­par­tas Kai­re“.
• 1802 m. vasario 16 d. – M. K. Oginskį Peterburge priėmė caras Aleksandras I. Jis do­va­no­jo M. K. Ogins­kiui nu­si­žen­gi­mus ru­sų val­džiai, lei­do su­grįž­ti į Lie­tu­vą ir to­liau val­dy­ti Rie­ta­vo se­niū­ni­ją.
• 1802 m., sugrįžęs iš užsienio, M. K. Oginskis persikėlė gyventi į Zalesę (ne­to­li Smur­gai­nių, Baltarusija), į savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio dvarą. Čia jis su­kū­rė di­de­lę da­lį sa­vo ro­man­sų ir pje­sių for­te­pi­jo­nui, pra­dė­jo ra­šy­ti „Atsiminimus“.
• 1802 m. M. K. Ogins­kis san­tuo­ką su savo pirmąja žmona Iza­be­le La­soc­ka nu­trau­kė ir ve­dė Že­mai­ti­jos di­di­ko Ka­je­to­no Na­gurs­kio iš Kur­tu­vė­nų naš­lę, dai­ni­nin­kę Ma­ri­ją de Ne­ri, ku­ri bu­vo ki­lu­si iš Ve­ne­ci­jos. Su ja M. K. Ogins­kis su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų: Ame­li­jos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sū­naus Ire­nė­jaus Kle­o­po (1808–1863).
• 1803–1806 m., Aleksandrui I pasiūlius, M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, kuri vykdoma pagal ATR edukacinės komisijos modelį, darbą. Padėjo Adomui Čartoriskiui formuoti Vilniaus švietimo apygardą, kuri apėmė 8 gubernijas (Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo, Voluinės, Podolės). Buvusi Vilniaus vyriausioji mokykla buvo pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. M. K. Oginskiui suteiktas universiteto mokslo tarybos garbės nario vardas. Jo dėka reabilituotas būsimasis rektorius (1806–1815) Jonas Sniadeckis. M. K. Oginskis rūpinosi materialine parama universitetui, labdaros draugijos Vilniuje steigimu.
• 1804 m. gruodžio 2 d. Napoleonas Bonapartas tapo Prancūzijos imperatoriumi.
• 1807 m. liepos 7 d. Napoleonas ir Aleksandras pasirašė Tilžės sutartį.
• 1807–1810  m. M. K. Oginskio keliavo po Italiją, Prancūziją, bandė išsiaiškinti Napoleono ketinimus ATR atkūrimo klausimu. Šios kelionės metu jis paskutinį kartą susitiko su Napoleonu Paryžiuje. Susitikimų rezultatus Napoleono maršalas Diurakas taip apibūdino:  „Lenkijos nepriklausomybė tėra iliuzija“.
• 1808 m. Rie­ta­ve vy­ko iš­kil­min­gos M. K. Oginskio sū­naus Ire­nė­jaus var­dy­nos. Bū­tent Ire­nė­jus iš­puo­se­lė­jo Rie­ta­vą, o vė­liau čia ir Plun­gė­je jo dar­bus pra­tę­sė sū­nūs jo sūnūs – Bog­da­nas ir My­ko­las.
• 1810 m. M. K. Ogins­kis bu­vo pa­skir­tas Rusijos ca­ro Aleksandro I slap­tuo­ju pa­ta­rė­ju vakarinių imperijos gubernijų klausimams (šias pareigas ėjo 1810–1812 m.). Vie­nu me­tu jis bu­vo ta­pęs ir pro­ru­siš­kos Lie­tu­vos po­li­ti­kos ša­li­nin­ku. Prieš pra­si­de­dant Ru­si­jos ka­rui su Na­po­le­o­nu, M. K. Ogins­kis bu­vo su­ma­nęs at­kur­ti LDK kaip au­to­no­mi­nę Ru­si­jos im­pe­ri­jos da­lį, ta­čiau to jam įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko, nes ca­ras, iš pra­džių lyg ir pri­ta­ręs jo su­ma­ny­mui, pa­sky­ręs M. K. Ogins­kį se­na­to­rium nuo Lie­tu­vos, vė­liau, pa­si­kei­tus po­li­ti­nei si­tu­a­ci­jai, ne­be­tu­rė­jo lai­ko, o gal ir ne­be­no­rė­jo, iš es­mės už­si­im­ti tais Lie­tu­vos rei­ka­lais. M. K. Oginskis paruošė ir carui Aleksandrui I įteikė LDK atkūrimo pirminius dokumentus bei 266 straipsnių Konstitucijos projektą. Jo parengtuose dokumentuose buvo numatyta konkreti baudžiavos panaikinimo programa 1812–1821 m. – kasmet po 10 procentų.
• 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas su 600 000 kareivių armija ties Kaunu persikėlė per Nemuną. Vilniuje tomis dienomis su didelėmis iškilmėmis sutiktas ir viešėjęs Aleksandras I M. K. Oginskiui ir kitiems jo bendraminčiams, puoselėjusiems LDK atkūrimo viltis,  pareiškė, kad „reformoms nebeliko laiko“ ir pasitraukė iš Lietuvos.
• 1812 m. M. K. Oginskis pasitraukė iš Vilniaus. Po Napoleono armijos katastrofos M. K. Oginskio puoselėta savarankiškos LDK atkūrimo idėja palengva virto iliuzija.
• 1814 m. M. K. Ogins­kis iš vals­ty­bės už 277 600 rub­lių nu­si­pir­ko Rietavą. Taip Rie­ta­vas ta­po pri­va­čiu Ogins­kių šei­mos dva­ru, o grei­tai po to ir svar­biau­sia jų re­zi­den­ci­ja Lie­tu­vo­je.
• 1815 m. įvy­ko Tau­tų kon­gre­sas, po kuriuo M. K. Ogins­kis pra­ra­do vil­tį, kad bus įma­no­ma at­kur­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę.
• 1817 m. M. K. Oginskis Vilniuje išleido dvi romansų ir polonezų rinktines. Gautas lėšas jis perdavė labdaros draugijai.
• Pradėjus ryškėti naujoms represijoms prieš patriotiškai nusiteikusią inteligentiją, M. K. Oginskis ryžosi dar kartą emigruoti.
• 1822 m. lapkričio mėnesį M. K. Oginskis paskutinį kartą nuvyko į Rietavą.
• Pradėjus ryškėti naujoms represijoms prieš patriotiškai nusiteikusią inteligentiją, M. K. Oginskis ryžosi emigruoti. Apie 1822 me­tus jis sa­vo dva­rus už­ra­šė žmo­nai ir vai­kams, o pats iš­vy­ko į Ita­li­ją, kur įsi­kū­rė 1823 metais.
• 1823–1833 m.  Florencijoje M. K. Oginskis praleido paskutinįjį savo  gyvenimo dešimtmetį.
• 1828 m. buvo iš­leis­ta M. K. Oginskio kny­ga „Laiš­kai apie mu­zi­ką“.
• 1829 m. Florencijoje M. K. Oginskį pirmą kartą aplankė Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antoni Odinec.
• 1826–1827 m. Pa­ry­žiu­je iš­leisti Florencijoje užbaigti rašyti M. K. Oginskio „Atsiminimai“ (4 tomai). 1870–1871 m. M. K. Oginskio „Atsiminimai“ išleisti Poz­na­nė­je lenkų kalba. 2006–2010 m. M. K. Oginskio „Atsiminimai“ išleisti Vilniuje lietuvių kalba (vertėjas Vir­gi­ni­jus Ba­ra­naus­kas).
• Mirė M. K. Oginskis 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje (Italija). Iš pra­džių jis bu­vo pa­lai­do­tas ne­to­li vie­nuo­ly­no esan­čio­se ka­pi­nė­se. Po ku­rio lai­ko iš čia jo pa­lai­kai bu­vo per­kel­ti į Šven­to Kry­žiaus ba­zi­li­ką (San­ta Cro­ce). Čia jam pa­sta­ty­tas bal­to mar­mu­ro pa­min­klas. Mi­nė­ta ba­zi­li­ka – iš­ki­lių vals­ty­bės, po­li­ti­kos, me­no, moks­lo vei­kė­jų (Dan­tės, Mi­ke­lan­dže­lo, Džo­a­ki­no Ro­si­nio, Ni­ko­li­nio Džo­va­nio Ba­tis­tos, Ga­li­lė­jaus ir daugelio kitų) am­ži­nojo po­il­sio vie­ta.

Parengė Danutė Mukienė ir Vytautas Rutkauskas