Mykolas Kleopas Ogins­kis gimė 1765 m. rug­sė­jo 25 d. (pa­gal Ju­li­jaus ka­len­do­rių) ne­to­li Var­šu­vos (tė­vų dva­re Gu­zo­ve), Vis­kit­kių gmi­noje (Len­ki­ja). Po mė­ne­sio bu­vo pa­krikš­ty­tas Vis­kit­kų baž­ny­čio­je. Šį faktą paliudija iki mūsų dienų iš­li­kęs įra­šas krikš­tų kny­go­je: „Gu­zo­ve spa­lio 26 die­ną aš, Ado­mas Mar­ke­vi­čius, Vis­kit­kų pro­po­zi­tas, pa­krikš­ti­jau kū­di­kį, ku­riam su­tei­kiau var­dus: Kle­o­pas, My­ko­las, Pran­ciš­kus, Fe­lik­sas, An­ta­nas, Ig­no­tas, Ju­ze­fas, Ta­das, – po­no gra­fo An­driaus Ogins­kio, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės gin­kli­nin­ko, Gu­zo­vo se­niū­no, ir Pau­li­nos iš Šem­be­kų gi­mi­nės, jo tei­sė­tos žmo­nos, sū­nų. Krikštatėviai – didžiai gerbiamas Ravos kaštelionas Juzefas Siemianovskis ir didžiai gerbiama Inovraclovo kaštelionė Barbora Radoješčevska iš Gajevskių giminės.“

M. K. Oginskio tė­vas – Aš­me­nos se­niū­nas, Lie­tu­vos di­dy­sis kanc­le­ris, Tra­kų vai­va­da ir kaš­te­lio­nas An­drius Ogins­kis (1739–1787), mo­ti­na – Pau­li­na Šem­bek (1750–1797).

M. K. Ogins­kis bu­vo ve­dęs du kar­tus: 1789 m. jo žmo­na ta­po Iza­be­lė La­soc­ka (1764–1852), su ku­ria jis tu­rė­jo du sū­nus: Ta­dą (1798–1844) ir Pran­ciš­kų Ksa­ve­rą (1801–1837).

1802 m. M. K. Ogins­kis san­tuo­ką su Iza­be­le La­soc­ka nu­trau­kė ir ve­dė Že­mai­ti­jos di­di­ko Ka­je­to­no Na­gurs­kio iš Kur­tu­vė­nų naš­lę, dai­ni­nin­kę Ma­ri­ją de Ne­ri, ku­ri bu­vo ki­lu­si iš Ve­ne­ci­jos. Su ja M. K. Ogins­kis su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų: Ame­li­jos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sū­naus Ire­nė­jaus Kle­o­po (1808–1863).

My­ko­las Kle­o­pas bu­vo ant­rasis An­driaus ir Pau­li­nos Ogins­kių vai­kas. Pir­ma­sis – duk­ra Ju­ze­fa (gi­mė 1762 m.).

Ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo se­suo pir­mą kar­tą iš­te­kė­jo už Dar­sū­niš­kio se­niū­no Ig­no Ogins­kio, an­trą – už Jo­no Lo­pa­cins­kio, Mstis­la­vo se­niū­no, o tre­čią – už Ig­no­to Šiš­kos, „Ody­niec“ her­bo sa­vi­nin­ko. Ji mi­rė 1841 me­tais.

M. K. Oginskis tu­rė­jo ir du ne­tik­rus bro­lius iš anks­tes­nių sa­vo mo­ti­nos san­tuo­kų – gra­fą Fe­lik­są Lu­bens­kį ir Pet­rą Po­toc­kį.

Iš My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio at­si­mi­ni­mų: „Iš­vy­dau pa­sau­lį epo­cho­je, pra­na­ša­vu­sio­je ma­no Tė­vy­nei niū­rią at­ei­tį. Pi­lie­ti­niai ka­rai jau su­ar­dė Len­ki­ją ir ge­rai at­si­me­nu, kai, bū­da­mas ket­ve­rių me­tų, mū­sų na­muo­se kai­me [t. y. Gu­zo­ve – aut. pa­st.] ma­čiau, kaip pa­ei­liui at­si­ras­da­vo vie­nas ki­to ieš­kan­tys ru­sų ir kon­fe­de­ra­tų da­li­niai; jie truk­dydavo ma­no vai­kiš­kiems žai­di­mams, gąs­di­ndavo gy­ven­to­jus ir griaudavo mū­sų kai­mus…“

1769 m. M. K. Oginskis kar­tu su tė­vu vie­na­me iš gra­fie­nės Za­nus­si pri­ėmi­mų su­si­ti­ko ka­ra­lių Au­gus­tą, pas ku­rį „lai­kė eg­za­mi­ną“ iš Šven­to­jo Raš­to ir ge­og­ra­fi­jos. Iš My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio „Atsiminimų“: „Jis pa­si­tei­ra­vo ma­nęs, ką aš veik­siu su­au­gęs. At­sa­kiau, kad no­rė­čiau tar­nau­ti Tė­vy­nei ir ka­ra­liui, ta­čiau pri­dū­riau, kad pats ne­no­riu tap­ti ka­ra­liu­mi, nes sa­ko­ma, kad jie la­bai ne­lai­min­gi. Toks at­sa­ky­mas pra­virk­dė Sta­nis­lo­vą Po­nia­tov­skį.“

1772 m., An­driaus Ogins­kio mi­si­jos Aust­ri­jo­je me­tu, My­ko­las Kleopas gy­ve­no Vie­no­je. Tė­vai pa­sam­dė sa­vo sū­nui mo­ky­to­ją – auk­lė­to­ją pran­cū­zą Ža­ną Ro­lį (Je­an Ro­lay, 1735–1808), ku­ris prieš tai auk­lė­jo er­cher­co­gą Le­o­pol­dą, bū­si­mąjį Aust­ri­jos im­pe­ra­to­rių. Ž. Ro­lis 11 me­tų gy­ve­no Gu­zo­ve, ten jis ku­ni­gaikš­tį My­ko­lą auk­lė­jo ir mo­kė pran­cū­zų kal­bos, bo­ta­ni­kos, že­mės ūkio kul­tū­ros prad­me­nų, is­to­ri­jos, ge­og­ra­fi­jos, pran­cū­zų ir lo­ty­nų li­te­ra­tū­ros, ge­o­met­ri­jos, al­geb­ros, eko­no­mi­kos, tei­sės, po­ezi­jos ir iš­kal­bos, įsta­ty­mų lei­dy­bos, ko­mer­ci­jos bei val­dy­mo moks­lų. Iš My­ko­lo Ogins­kio atsiminimų apie mo­ky­mo­si me­tus: „Ma­nęs ne­ver­tė sun­kiai ir nuo­bo­džiai dirb­ti… Ma­no mo­ky­to­jo nau­do­ja­ma me­to­di­ka lei­do man žvelg­ti į moks­lus kaip į pra­mo­gą… jis mo­kė ma­ne dau­giau pa­aiš­kin­da­mas, nei pri­vers­da­mas skai­ty­ti… Sa­vo nuo­lan­ku­mu ir ma­lo­niu cha­rak­te­riu jis grei­tai pel­nė ma­no pa­si­ti­kė­ji­mą ir švel­nų pa­lan­ku­mą.“

I. G. Pes­ta­lo­cis (Pes­ta­loz­zi, 1746–1828), pra­di­nio mo­ky­mo te­ori­jos pra­di­nin­kas, bu­vo 11 me­tų jau­nes­nis už Ž. Ro­lį ir tuo me­tu, ko ge­ro, tik plė­to­jo sa­vo te­ori­ją, o Ž. Ro­lis Gu­zo­ve per pa­mo­kas su ma­žuo­ju ku­ni­gaikš­čiu My­ko­lu jau nau­do­jo sa­vo mo­ky­mo me­to­di­ką.

M. K. Oginskis yra parašęs: „Ma­no mo­ky­to­jas įkvė­pė man lais­vės idė­jas, pa­rem­tas krikš­čio­ny­bės idė­jo­mis, ku­rios ska­ti­na pri­im­ti žmo­gų kaip bro­lį. Vie­ną kar­tą, kai aš su­py­kęs iš­kei­kiau ir tren­kiau vie­nam sa­vo tė­vo tar­nui, jis įsa­kė man ki­tų aki­vaiz­do­je bu­čiuo­ti tar­nui ko­jas. Man ta­da bu­vo apie de­šimt me­tų.“

Mo­ki­niui My­ko­lui pa­si­se­kė, nes jis tu­rė­jo mo­ky­to­ją eru­di­tą (Ž. Ro­lio bib­lio­te­ką Gu­zo­ve su­da­rė 3 000 lei­di­nių), są­ži­nin­gą ir ge­ra­šir­dį žmo­gų, ku­ris sa­vo mo­ki­niui per­da­vė Švie­ti­mo epo­chos ži­nias ir ide­a­lus bei su­for­ma­vo aris­tok­ra­ti­nę ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo pa­sau­lė­žiū­rą. Bū­da­mas 57-erių, dė­kin­gas mo­ki­nys Ogins­kis pa­ger­bė sa­vo mo­ky­to­ją, jo atminimą įamžindamas me­mo­ria­li­niu ak­me­niu, ant kurio yra lo­ty­niš­kas už­ra­šas (šis ak­muo yra išlikęs Za­le­sės dva­ro pa­r­ke).

Be Ž. Ro­lio, My­ko­lą ug­dė ir ki­ti mo­ky­to­jai: vo­kie­čių kal­bos ir arit­me­ti­kos mo­kė vo­kie­tis Što­bė, šo­kių ir dai­ly­raš­čio – pran­cū­zas Ši­lė, nu­miz­ma­ti­kos – ka­ra­liš­ka­sis sek­re­to­rius Al­ber­tran­dis, lo­ty­nų kal­bos ir ma­te­ma­ti­kos – jė­zui­tų aba­tas Ka­dė.

1773 m. M. K. Oginskio tė­vas at­vyk­ti iš Var­šu­vos į savo dvarą pa­kvie­tė še­šio­lik­me­tį var­go­ni­nin­ką ir smui­ki­nin­ką Ju­ze­fą Kozlovskį (1757–1831), kuris ėmėsi mo­ky­ti mu­zi­kos ku­ni­gaikš­čio vai­kus – duk­rą Ju­ze­fą ir sū­nų My­ko­lą. J. Kozlovskis kartu su Ogins­kių šei­ma Gu­zo­ve pra­lei­do tris me­tus.

Toks buvo M. K. Oginskio kelias į mokslą. Jis buvo gabus ir viskam imlus vaikas. Suaugo greitai. 1786 m. jis jau ga­vo sa­vo tė­vo, Tra­kų vai­va­dos, re­ko­men­da­ci­ją, ir bu­vo iš­rink­tas Tra­kų vai­va­di­jos de­pu­ta­tu į sei­mą – Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos par­la­men­tą.

Išsamiau apie M. K. Oginskį, jo gyvenimo kelią – pasakojama kituose leidinio skyriuose.

Priminsime tik, kad 1823–1833 m.  Florencijoje M. K. Oginskis praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Čia jis užbaigė rašyti garsiuosius savo „Atsiminimus“ („Memoires de Michel Oginski“), „Laiškus apie muziką“, čia jį 1829 m. pirmą kartą aplankė poetas Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antoni Odinec.

Prieš mir­tį ku­rį lai­ką My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis gy­ve­no ne­to­li San­ta Ma­ri­jos No­vel­los baž­ny­čios (Flo­ren­ci­ja). Ten jis 1833 m. spa­lio 15 d. ir mi­rė. Iš pra­džių kom­po­zi­to­rius bu­vo pa­lai­do­tas ne­to­li vie­nuo­ly­no esan­čio­se ka­pi­nė­se. Po ku­rio lai­ko iš čia jo pa­lai­kai bu­vo per­kel­ti į Šven­to Kry­žiaus ba­zi­li­ką (San­ta Cro­ce). Čia jam pa­sta­ty­tas bal­to mar­mu­ro pa­min­klas. Mi­nė­ta ba­zi­li­ka – iš­ki­lių vals­ty­bės, po­li­ti­kos, me­no, moks­lo vei­kė­jų (Dan­tės, Mi­ke­lan­dže­lo, Džo­a­ki­no Ro­si­nio, Ni­ko­li­nio Džo­va­nio Ba­tis­tos, Ga­li­lė­jaus ir daugelio kitų) am­ži­nojo po­il­sio vie­ta.

Daugelį idėjų, kurių M. K. Oginskiui nepavyko įgyvendinti gyvam esant, po jo mirties įgyvendino jo sūnus Irenėjus ir vaikaitis Bogdanas Rietave. Čia Irenėjus Oginskis 1835 m. panaikino baudžiavą, 1859 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą. Vaikaitis Bogdanas Oginskis Rietave 1872 m. atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę muzikos mokyklą, 1882 m. nutiesė pirmąją telefono liniją į Plungę, Kretingą, 1892 m. Rietave jo rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Rietave buvo  organizuojamos žemės ūkio parodos, suklestėjo parkas, orkestrų muzikinės tradicijos.

Parengė Danutė Mukienė