Kompozitorius, kultūros veikėjas kunigaikštis My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis šian­dien Europoje dau­giau­sia ži­no­mas kaip kom­po­zi­to­rius, gar­sio­jo po­lo­ne­zo „At­si­svei­ki­ni­mas su tė­vy­ne“ (a-moll Nr. 13 ) autorius. Jis –  ir po­pu­lia­ru­mo ne­pra­ran­dan­čių ma­zur­kų, val­sų, mar­šų, 1799 m. su­kur­tos ope­ros „Ze­li­da ir Val­kū­ras, ar­ba Bo­na­par­tas Kai­re“, 1828 m. iš­leis­tos kny­gos „Laiš­kai apie mu­zi­ką“ autorius.  Ži­no­ma, kad jis ra­šė ir ei­les. Iki šiol Europoje plačiai žinomi, didelio istorikų susidomėjimo sulaukiantys ir My­ko­lo Kle­o­po Oginskio „At­si­mi­ni­mai“ (I–IV to­mai), ku­rie ap­ima 1788–1815 m. lai­ko­tar­pį ir plačiai nušviečia to laikotarpio įvykius Europoje, ypač Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. M. K. Oginski juos parašė  pran­cū­zų kal­ba ir 1826–1827 m. šia kal­ba iš­leido Pa­ry­žiu­je. Vė­liau vi­si ke­tu­ri to­mai bu­vo iš­vers­ti į len­kų kal­bą ir 1870–1871 m. iš­leis­ti Poz­na­nė­je (Len­ki­ja). Į lie­tu­vių kal­bą M. K. Ogins­kio „At­si­mi­ni­mai“ išversti 2006–2010 metais (vertėjas Vir­gi­ni­jus Ba­ra­naus­kas).

M. K. Ogins­kis bu­vo gar­sus ir vals­ty­bės bei po­li­ti­kos vei­kė­jas. Jis žinomas XVIII a. pabaigos di­plo­ma­tas, LDK iž­di­nin­kas, vie­nas iš 1794 m. Tado Kosciuškos su­ki­li­mo va­do­vų Lie­tu­vo­je.

Gi­mė M. K. Ogins­kis 1765 m. rug­sė­jo 25 d. ne­to­li Var­šu­vos (tė­vų dva­re Gu­zo­ve), mi­rė 1833 m. spa­lio 15 d. Flo­ren­ci­jo­je. Jo tė­vas – Aš­me­nos se­niū­nas, Lie­tu­vos di­dy­sis kanc­le­ris, Tra­kų vai­va­da ir kaš­te­lio­nas An­drius Ogins­kis (1739–1787), mo­ti­na Pau­la Pau­li­na Šem­bek (1750–1797).

Pir­ma­sis My­ko­lo Kle­o­po mo­ky­to­jas ir įvai­riau­sių ta­len­tų ug­dy­to­jas bu­vo pran­cū­zų pe­da­go­gas Ža­nas Ro­lis. Jau vai­kys­tė­je iš­ryš­kė­jo My­ko­lo Kle­o­po ga­bu­mai mu­zi­kai. Daug dirb­da­mas jis grei­tai pa­da­rė di­de­lę pa­žan­gą ir pats sa­va­ran­kiš­kai ėmė mu­zi­kuo­ti, kur­ti. Vė­liau jis mo­kė­si ir pas ki­tus gar­sius ano me­to pe­da­go­gus: mu­zi­kos pa­grin­dų ir pia­ni­nu jį gro­ti mo­kė dva­ro mu­zi­kas Ju­ze­fas Koz­lov­skis (1757–1831), smui­ku –  Džio­va­nis Ba­tis­ta Vio­tis (1755–1824) ir kt.

Ren­kan­tis gy­ve­ni­mo ke­lią, M. K. Ogins­kiui di­de­lę įta­ką pa­da­rė jo gi­mi­nai­tis – Vil­niaus vai­va­da (1764–1768), LDK di­dy­sis et­mo­nas (1768–1793), po­etas, dai­li­nin­kas, mu­zi­kas, kny­gų lei­dė­jas My­ko­las Ka­zi­mie­ras Ogins­kis (1730–1800).

My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio po­li­ti­nė ir di­plo­ma­ti­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo jam su­lau­kus vos dvi­de­šimt vie­ne­rių – dar 1786 metais. Pir­miau­sia jis pa­gar­sė­jo tuo, kad da­ly­va­vo Ket­ve­rių me­tų sei­mo (1788–1792) dar­be. Už nuo­pel­nus vals­ty­bei 1788 m. jam įteik­tas Šv. Sta­nis­lo­vo or­di­nas, 1790 m. – Bal­to­jo Ere­lio or­di­nas.

Dau­ge­lis is­to­ri­kų pa­ste­bi (tai aki­vaiz­du ir iš M. K. Ogins­kio „At­si­mi­ni­mų“), kad daž­nai jo po­li­ti­nius ėji­mus įta­ko­da­vo ne tik mei­lė tė­vy­nei, no­ras ją ma­ty­ti ne­pri­klau­so­mą, bet ir at­sa­ko­my­bė už jam pri­klau­siu­sius dva­rus, ten gy­ve­nu­sius žmo­nes, gi­mi­nes, drau­gus ir pa­žįs­ta­mus, su ku­riais jis bu­vo su­si­jęs įvai­riais ry­šiais. Šios ap­lin­ky­bės lė­mė ir tai, kad 1793 m., po II-ojo Žeč­pos­po­li­tos pa­da­li­ji­mo, jis ta­po LDK iž­di­nin­ku ir šias pa­rei­gas ėjo 1793–1794 m.

1794 m. M. K. Ogins­kis da­ly­va­vo Ta­do Kos­ciuš­kos va­do­vau­ja­ma­me su­ki­li­me, bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos tau­ti­nės aukš­čiau­sio­sios ta­ry­bos na­riu (veikė 1794 m. balandžio–birželio mėnesiais), va­do­va­vo Uk­mer­gės, Šven­čio­nių, Bres­lau­jos ap­skri­čių su­ki­lė­liams, da­ly­va­vo mū­šiuo­se  prie Va­la­ži­no, Iven­čiaus, Vyš­nia­vo. Jis or­ga­ni­za­vo ka­va­le­ri­jos di­vi­zi­ją, va­do­va­vo šau­lių bū­riui, ku­rį bu­vo ap­gin­kla­vęs iš sa­vo lė­šų. Vil­niu­je, Ogins­kiams pri­klau­siu­siuo­se Sluš­kų rū­muo­se (juos M. K. Ogins­kis pa­vel­dė­jo 1800 m., nuo 1803 m. rū­mai pri­klau­sė Vil­niaus mies­to ma­gist­ra­to ta­rė­jui Do­mi­nin­kui Čai­kov­skiui), vei­kė su­ki­lė­lių šta­bas, o rū­mų te­ri­to­ri­jo­je – svie­di­nių lie­jyk­la. Po su­ki­li­mo ir III-ojo Lie­tu­vos-Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo, Lie­tu­vai pra­ra­dus ne­pri­klau­so­my­bę, M. K. Ogins­kis, pri­si­den­gęs sve­ti­ma pa­var­de, pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Spė­ja­ma, kad bū­tent tuo lai­ku (1794) ir bu­vo su­kur­tas mi­nė­ta­sis gar­su­sis jo po­lo­ne­zas „At­si­svei­ki­ni­mas su tė­vy­ne“.

Gy­ven­da­mas už­sie­ny­je, M. K. Ogins­kis laiš­ku krei­pė­si į Na­po­le­o­ną, pra­šy­da­mas pa­dė­ti Lie­tu­vai ir Len­ki­jai at­gau­ti sa­va­ran­kiš­ku­mą, ta­čiau, Na­po­le­o­no nuo­mo­ne, nors Lie­tu­va ir Len­ki­ja ne­tei­sė­tai at­si­dū­rė Ru­si­jos val­džio­je, ji, kaip ir bet ku­ri ki­ta tau­ta, pa­ti gin­klo pa­gal­ba tu­ri at­si­ko­vo­ti sa­vo tei­ses.

1802 m. ca­ras Alek­san­dras I do­va­no­jo M. K. Ogins­kiui nu­si­žen­gi­mus ru­sų val­džiai, lei­do su­grįž­ti į Lie­tu­vą ir to­liau val­dy­ti Rie­ta­vo se­niū­ni­ją. Tais pa­čiais me­tais My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis bu­vo iš­rink­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to gar­bės na­riu.

M. K. Ogins­kis bu­vo pa­vel­dė­jęs sa­vo dė­dės, LDK ka­ri­nio ir po­li­ti­nio vei­kė­jo Pran­ciš­kaus Ksa­ve­ro Ogins­kio (1742–1814) dva­rą Za­le­sė­je (Bal­ta­ru­si­ja), taip pat se­ne­lio, LDK ka­ri­nio ir po­li­ti­nio vei­kė­jo Ta­do Pran­ciš­kaus Ogins­kio dva­rą Rie­ta­ve, ku­ris My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio nu­osa­vy­be ta­po 1802 m. Rie­ta­vo se­niū­ni­ją 1814 m. M. K. Ogins­kis iš vals­ty­bės nu­si­pir­ko už 277 600 rub­lių. Taip Rie­ta­vas ta­po pri­va­čiu Ogins­kių šei­mos dva­ru, o grei­tai po to ir svar­biau­sia jų re­zi­den­ci­ja Lie­tu­vo­je.

 

1802 m. su­grį­žęs iš už­sie­nio, iš pra­džių M. K. Ogins­kis gy­ve­no Za­le­sė­je, ne­to­li Smur­gai­nių (Bal­ta­ru­si­ja). Čia jis su­kū­rė di­de­lę da­lį sa­vo ro­man­sų ir pje­sių for­te­pi­jo­nui, pra­dė­jo ra­šy­ti „Pri­si­mi­ni­mus“ ir mu­zi­ki­nį-es­te­ti­nį esė rin­ki­nį „Laiš­kai apie mu­zi­ką“. Za­le­sė­je M. K. Ogins­kis ne­ma­žai lai­ko pra­leis­da­vo ben­drau­da­mas su is­pa­nų smui­ki­nin­ku Es­ku­de­ro, dai­ni­nin­ku Pa­lia­ni, su bu­vu­siu mu­zi­kos mo­ky­to­ju Juo­za­pu Koz­lov­skiu. Tais me­tais jis lan­ky­da­vo­si ir Rie­ta­ve. Ži­no­ma, kad 1808 m. Rie­ta­ve vy­ko iš­kil­min­gos jo sū­naus Ire­nė­jaus var­dy­nos. Bū­tent Ire­nė­jus iš­puo­se­lė­jo Rie­ta­vą, o vė­liau čia ir Plun­gė­je jo dar­bus pra­tę­sė sū­nūs – Bog­da­nas ir My­ko­las.

1803–1806 m. – Aleksandrui I siūlymu M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, kuri buvo vykdoma pagal ATR edukacinės komisijos modelį, darbą. Jis padėjo Adomui Čartoriskiui formuoti Vilniaus švietimo apygardą, kuri apėmė 8 gubernijas (Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo, Voluinės, Podolės). Buvusi Vilniaus vyriausioji mokykla buvo pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. M. K. Oginskiui buvo suteiktos Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės nario vardas. Jo dėka buvo reabilituotas būsimasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Sniadeckis (1806–1815). M. K. Oginskis rūpinosi materialine parama universitetui, labdaros draugijos Vilniuje steigimu.

1810 m. M. K. Ogins­kis bu­vo pa­skir­tas Rusijos ca­ro slap­tuo­ju pa­ta­rė­ju. Vie­nu me­tu jis bu­vo ta­pęs ir pro­ru­siš­kos Lie­tu­vos po­li­ti­kos ša­li­nin­ku. Prieš pra­si­de­dant Ru­si­jos ka­rui su Na­po­le­o­nu, M. K. Ogins­kis bu­vo su­ma­nęs at­kur­ti LDK kaip au­to­no­mi­nę Ru­si­jos im­pe­ri­jos da­lį, ta­čiau to jam įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko, nes ca­ras, iš pra­džių lyg ir pri­ta­ręs jo su­ma­ny­mui, pa­sky­ręs M. K. Ogins­kį se­na­to­rium nuo Lie­tu­vos, vė­liau, pa­si­kei­tus po­li­ti­nei si­tu­a­ci­jai, ne­be­tu­rė­jo lai­ko, o gal ir ne­be­no­rė­jo iš es­mės už­si­im­ti tais Lie­tu­vos rei­ka­lais.

M. K. Ogins­kis bu­vo ve­dęs du kar­tus: 1789 m. jo žmo­na ta­po Iza­be­lė La­soc­ka (1764–1852), su ku­ria jis tu­rė­jo du sū­nus: Ta­dą (1798–1844) ir Pran­ciš­kų Ksa­ve­rą (1801–1837).

1802 m. M. K. Ogins­kis san­tuo­ką su Iza­be­le La­soc­ka nu­trau­kė ir ve­dė Že­mai­ti­jos di­di­ko Ka­je­to­no Na­gurs­kio iš Kur­tu­vė­nų naš­lę, dai­ni­nin­kę Ma­ri­ją de Ne­ri, ku­ri bu­vo ki­lu­si iš Ve­ne­ci­jos. Su ja M. K. Ogins­kis su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų: Ame­li­jos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sū­naus Ire­nė­jaus Kle­o­po (1808–1863).

Po 1815 m. įvy­ku­sio Tau­tų kon­gre­so M. K. Ogins­kis pra­ra­do vil­tį, kad bus įma­no­ma at­kur­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę.

1817 m. M. K. Oginskis Vilniuje išleido dvi romansų ir polonezų rinktines. Gautas lėšas jis perdavė labdaros draugijai.

Pradėjus ryškėti naujoms represijoms prieš patriotiškai nusiteikusią inteligentiją, M. K. Oginskis ryžosi emigruoti.Apie 1822-uo­sius me­tus jis sa­vo dva­rus už­ra­šė žmo­nai ir vai­kams, o pats iš­vy­ko į Ita­li­ją, kur įsi­kū­rė 1823 metais. Pas­ku­ti­niuo­sius vie­nuo­li­ka me­tų  gy­ve­no Flo­ren­ci­jo­je.

1823–1833 m.  Florencijoje M. K. Oginskis praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Čia jis užbaigė rašyti garsiuosius savo „Atsiminimus“( „Memoires de Michel Oginski“), „Laiškus apie muziką“, čia jį 1829 m. pirmą kartą aplankė poetas Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antoni Odinec.

Prieš mir­tį ku­rį lai­ką My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis gy­ve­no ne­to­li San­ta Ma­ri­jos No­vel­los baž­ny­čios (Flo­ren­ci­ja). Ten jis 1833 m. ir mi­rė. Iš pra­džių kom­po­zi­to­rius bu­vo pa­lai­do­tas ne­to­li vie­nuo­ly­no esan­čio­se ka­pi­nė­se. Po ku­rio lai­ko iš čia jo pa­lai­kai bu­vo per­kel­ti į Šven­to Kry­žiaus ba­zi­li­ką (San­ta Cro­ce). Čia jam pa­sta­ty­tas bal­to mar­mu­ro pa­min­klas. Mi­nė­ta ba­zi­li­ka – iš­ki­lių vals­ty­bės, po­li­ti­kos, me­no, moks­lo vei­kė­jų (Dan­tės, Mi­ke­lan­dže­lo, Džo­a­ki­no Ro­si­nio, Ni­ko­li­nio Džo­va­nio Ba­tis­tos, Ga­li­lė­jaus ir daugelio kitų) am­ži­nojo po­il­sio vie­ta.

Daugelis M. K. Oginskio idėjų po jo mirties buvo įgyvendintos Lietuvoje – jo buvusiame Rietavo dvare. Čia M. K. Oginskio sūnus Irenėjus 1835 m. panaikino baudžiavą, 1859 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą, o vaikaitis Bogdanas 1872 m. atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę muzikos mokyklą, 1882 m. nutiesė pirmąją telefono liniją į Plungę, Kretingą. 1892 m. Bogdano Oginskio rūpesčiu Rietave buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Šiame mieste buvo organizuojamos žemės ūkio parodos, suklestėjo parkas, orkestrų muzikinės tradicijos, kurios čia tęsiamos iki šiol.

2006 m. bal­ta­ru­sių kul­tū­ros vei­kė­jų ini­cia­ty­va at­mi­ni­mo len­ta pa­žen­klin­tas na­mas Flo­ren­ci­jo­je, ku­ria­me 1823–1833 m. gy­ve­no M. K. Ogins­kis (len­tos au­to­rius – bal­ta­ru­sių skulp­to­rius V. Ja­nuš­kie­vi­čius, ku­ris yra su­kū­ręs ir įspū­din­gą M. K. Ogins­kio pa­min­klą Ma­la­de­či­ne (Bal­ta­ru­si­ja).

Didžiausią šlovę M. K. Oginskiui pelnęė jo muzikinis palikimas. Lietuvių muzikologas Viktoras Gerulaitis, analizuodamas M. K. Oginskio kūrybą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-10-16-mykolas-kleopas-oginskis-atsisveikinimas-su-tevyne/33677/print) yra pažymėjęs, kad „didžioji Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos dalis – pjesės fortepijonui: polonezai, mazurkos, maršai, menuetai, valsai, o taip pat – romansai balsui ir fortepijonui (jų tarpe – vieni pirmųjų lenkiškais tekstais). Pjesėse juntami tautiniai elementai ritmikoje, melodikoje, muzika plėtojama kartais gana dramatiškai, ryškūs nuotaikų kontrastai (lyrizmas – liūdesys – ryžtas), sudėtinė trijų dalių forma, visa tai byloja siekį išsiveržti iš saloninės estetikos. Lygiai taip ir romansai, išplėtota melodika ir dramatizmu, neretai primenantys itališkų romantinių operų arijas.

M. K. Oginskio fortepijoninė ir vokalinė kūryba yra svarus savojo laikmečio muzikos pasiekimas. Jis leidžia tvirtinti, kad M. K. Oginskis kartu su J. Elsneriu (1769–1854) – kompozitoriumi, dirigentu, pedagogu, Muzikos mokyklos ir Dailiųjų menų instituto Varšuvoje įkūrėju – buvo žymiausieji Frederiko Šopeno (1810–1849) pirmtakai.

M. K. Oginskio kūriniai buvo atliekami ir leidžiami Varšuvoje, Paryžiuje, Leipcige, Milane, Peterburge ir kt. Išspausdinta (išliko apie 60 kūrinių, kurie sudaro tik dalį kūrybos) daug jo kūrinių anoniminių leidinių (dažnai su iškraipymais). […]

M. K. Oginskis – romantinio polonezo pradininkas. Jo istoriją kunigaikštis pradėjo kurti preromantizmo laikais – XVIII a. paskutiniajame dešimtmetyje. 1794 metais gimė apie 20 polonezų, tarp kurių ir garsusis „Atsisveikinimas su Tėvyne“, M. K. Oginskio, kaip buvo priimta, pavadintas prancūziškai „Les Adieux à la Patrie“.

M. K. Oginskio polonezai nurodė kryptį romantizmo polonezui: tai poemiška savo koncepcija, išplėtoto emocinio diapazono, grindžiamo kontrastingų nuotaikų kaita, nebetelpant iškilmingos eisenos rėmuose, įgaunanti elegiškumo, lyrizmo, dramatizmo ir net tragizmo bruožų pjesė. Oginskis savo „Laiškuose apie muziką“ (1828) juos vadina „Polonezai ne šokiui“… Būtent tokius vėliau kūrė M. Szymanovska (1789–1831), F. Ostrovskis (1802–1860), K. Lipinskis (1790–1861). „Polonezai ne šokiui“ viršūnę pasiekė F. Šopeno kūryboje. Simboliška, kad romantizmo pabaigą taip pat vainikavo  polonezas – A. Skriabino (1872–1915) garsusis Polonezas Op. 21 (1898). „Laiškuose…“ M. K. Oginskis išdėstė ir savo požiūrį į polonezą: „mūsų šalyje polonezai buvo tik visuomenės šokiai. Tačiau jie, išsaugodami nacionalinį charakterį, gali derinti savyje ir dainingumą, ir išraiškingumą, skonį ir jausmą“.

Oginskio polonezų įtaką patyrė daugelis kompozitorių, tarp jų ir  J. Elsneris ir K. Kurpinskis (1785–1857), dažnai naudoję šį žanrą savo instrumentinėje ir operinėje kūryboje.

 

Parengė Danutė Mukienė