Šeima, asmeninis gyvenimas
Mykolas Kleopas Oginskis gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) netoli Varšuvos (tėvų dvare Guzove), Viskitkių gminoje (Lenkija). Po mėnesio buvo pakrikštytas Viskitkų bažnyčioje. Šį faktą paliudija iki mūsų dienų išlikęs įrašas krikštų knygoje: „Guzove spalio 26 dieną aš, Adomas Markevičius, Viskitkų propozitas, pakrikštijau kūdikį, kuriam suteikiau vardus: Kleopas, Mykolas, Pranciškus, Feliksas, Antanas, Ignotas, Juzefas, Tadas, – pono grafo Andriaus Oginskio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklininko, Guzovo seniūno, ir Paulinos iš Šembekų giminės, jo teisėtos žmonos, sūnų. Krikštatėviai – didžiai gerbiamas Ravos kaštelionas Juzefas Siemianovskis ir didžiai gerbiama Inovraclovo kaštelionė Barbora Radoješčevska iš Gajevskių giminės.“
M. K. Oginskio tėvas – Ašmenos seniūnas, Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas Andrius Oginskis (1739–1787), motina – Paulina Šembek (1750–1797).
M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus: 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844) ir Pranciškų Ksaverą (1801–1837).
1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863).
Mykolas Kleopas buvo antrasis Andriaus ir Paulinos Oginskių vaikas. Pirmasis – dukra Juzefa (gimė 1762 m.).
Kunigaikščio Mykolo sesuo pirmą kartą ištekėjo už Darsūniškio seniūno Igno Oginskio, antrą – už Jono Lopacinskio, Mstislavo seniūno, o trečią – už Ignoto Šiškos, „Odyniec“ herbo savininko. Ji mirė 1841 metais.
M. K. Oginskis turėjo ir du netikrus brolius iš ankstesnių savo motinos santuokų – grafą Feliksą Lubenskį ir Petrą Potockį.
Iš Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimų: „Išvydau pasaulį epochoje, pranašavusioje mano Tėvynei niūrią ateitį. Pilietiniai karai jau suardė Lenkiją ir gerai atsimenu, kai, būdamas ketverių metų, mūsų namuose kaime [t. y. Guzove – aut. past.] mačiau, kaip paeiliui atsirasdavo vienas kito ieškantys rusų ir konfederatų daliniai; jie trukdydavo mano vaikiškiems žaidimams, gąsdindavo gyventojus ir griaudavo mūsų kaimus…“
1769 m. M. K. Oginskis kartu su tėvu viename iš grafienės Zanussi priėmimų susitiko karalių Augustą, pas kurį „laikė egzaminą“ iš Šventojo Rašto ir geografijos. Iš Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimų“: „Jis pasiteiravo manęs, ką aš veiksiu suaugęs. Atsakiau, kad norėčiau tarnauti Tėvynei ir karaliui, tačiau pridūriau, kad pats nenoriu tapti karaliumi, nes sakoma, kad jie labai nelaimingi. Toks atsakymas pravirkdė Stanislovą Poniatovskį.“
1772 m., Andriaus Oginskio misijos Austrijoje metu, Mykolas Kleopas gyveno Vienoje. Tėvai pasamdė savo sūnui mokytoją – auklėtoją prancūzą Žaną Rolį (Jean Rolay, 1735–1808), kuris prieš tai auklėjo erchercogą Leopoldą, būsimąjį Austrijos imperatorių. Ž. Rolis 11 metų gyveno Guzove, ten jis kunigaikštį Mykolą auklėjo ir mokė prancūzų kalbos, botanikos, žemės ūkio kultūros pradmenų, istorijos, geografijos, prancūzų ir lotynų literatūros, geometrijos, algebros, ekonomikos, teisės, poezijos ir iškalbos, įstatymų leidybos, komercijos bei valdymo mokslų. Iš Mykolo Oginskio atsiminimų apie mokymosi metus: „Manęs nevertė sunkiai ir nuobodžiai dirbti… Mano mokytojo naudojama metodika leido man žvelgti į mokslus kaip į pramogą… jis mokė mane daugiau paaiškindamas, nei priversdamas skaityti… Savo nuolankumu ir maloniu charakteriu jis greitai pelnė mano pasitikėjimą ir švelnų palankumą.“
I. G. Pestalocis (Pestalozzi, 1746–1828), pradinio mokymo teorijos pradininkas, buvo 11 metų jaunesnis už Ž. Rolį ir tuo metu, ko gero, tik plėtojo savo teoriją, o Ž. Rolis Guzove per pamokas su mažuoju kunigaikščiu Mykolu jau naudojo savo mokymo metodiką.
M. K. Oginskis yra parašęs: „Mano mokytojas įkvėpė man laisvės idėjas, paremtas krikščionybės idėjomis, kurios skatina priimti žmogų kaip brolį. Vieną kartą, kai aš supykęs iškeikiau ir trenkiau vienam savo tėvo tarnui, jis įsakė man kitų akivaizdoje bučiuoti tarnui kojas. Man tada buvo apie dešimt metų.“
Mokiniui Mykolui pasisekė, nes jis turėjo mokytoją eruditą (Ž. Rolio biblioteką Guzove sudarė 3 000 leidinių), sąžiningą ir geraširdį žmogų, kuris savo mokiniui perdavė Švietimo epochos žinias ir idealus bei suformavo aristokratinę kunigaikščio Mykolo pasaulėžiūrą. Būdamas 57-erių, dėkingas mokinys Oginskis pagerbė savo mokytoją, jo atminimą įamžindamas memorialiniu akmeniu, ant kurio yra lotyniškas užrašas (šis akmuo yra išlikęs Zalesės dvaro parke).
Be Ž. Rolio, Mykolą ugdė ir kiti mokytojai: vokiečių kalbos ir aritmetikos mokė vokietis Štobė, šokių ir dailyraščio – prancūzas Šilė, numizmatikos – karališkasis sekretorius Albertrandis, lotynų kalbos ir matematikos – jėzuitų abatas Kadė.
1773 m. M. K. Oginskio tėvas atvykti iš Varšuvos į savo dvarą pakvietė šešiolikmetį vargonininką ir smuikininką Juzefą Kozlovskį (1757–1831), kuris ėmėsi mokyti muzikos kunigaikščio vaikus – dukrą Juzefą ir sūnų Mykolą. J. Kozlovskis kartu su Oginskių šeima Guzove praleido tris metus.
Toks buvo M. K. Oginskio kelias į mokslą. Jis buvo gabus ir viskam imlus vaikas. Suaugo greitai. 1786 m. jis jau gavo savo tėvo, Trakų vaivados, rekomendaciją, ir buvo išrinktas Trakų vaivadijos deputatu į seimą – Abiejų Tautų Respublikos parlamentą.
Išsamiau apie M. K. Oginskį, jo gyvenimo kelią – pasakojama kituose leidinio skyriuose.
Priminsime tik, kad 1823–1833 m. Florencijoje M. K. Oginskis praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Čia jis užbaigė rašyti garsiuosius savo „Atsiminimus“ („Memoires de Michel Oginski“), „Laiškus apie muziką“, čia jį 1829 m. pirmą kartą aplankė poetas Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antoni Odinec.
Prieš mirtį kurį laiką Mykolas Kleopas Oginskis gyveno netoli Santa Marijos Novellos bažnyčios (Florencija). Ten jis 1833 m. spalio 15 d. ir mirė. Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas netoli vienuolyno esančiose kapinėse. Po kurio laiko iš čia jo palaikai buvo perkelti į Švento Kryžiaus baziliką (Santa Croce). Čia jam pastatytas balto marmuro paminklas. Minėta bazilika – iškilių valstybės, politikos, meno, mokslo veikėjų (Dantės, Mikelandželo, Džoakino Rosinio, Nikolinio Džovanio Batistos, Galilėjaus ir daugelio kitų) amžinojo poilsio vieta.
Daugelį idėjų, kurių M. K. Oginskiui nepavyko įgyvendinti gyvam esant, po jo mirties įgyvendino jo sūnus Irenėjus ir vaikaitis Bogdanas Rietave. Čia Irenėjus Oginskis 1835 m. panaikino baudžiavą, 1859 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą. Vaikaitis Bogdanas Oginskis Rietave 1872 m. atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę muzikos mokyklą, 1882 m. nutiesė pirmąją telefono liniją į Plungę, Kretingą, 1892 m. Rietave jo rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Rietave buvo organizuojamos žemės ūkio parodos, suklestėjo parkas, orkestrų muzikinės tradicijos.
Parengė Danutė Mukienė