Kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800)
Kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) – Lietuvos raštininkas, Lietuvos generolas-majoras, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, kompozitorius, poetas, mecenatas. Gimė jis Kozelske (Černigovo žemės). Anksti mirus tėvui, iš pradžių jį globojo senelis iš motinos pusės – etmonas Višnioveckis, vėliau – Vitebsko vaivada Marcijonas Oginskis ir galiausiai – Abiejų Tautų Respublikos kancleris Mykolas Čartoriskis.
Mykolas Kazimieras tuo metu, kai jį globojo Marcijonas Oginskis, gyveno Vitebske kartu su Marcijono anūku Andriumi Oginskiu (Mykolo Kleopo tėvu), kuris buvo 11 metų už jį vyresnis. Gali būti, kad tais bendrai leidžiamos vaikystės metais Mykolą Kazimierą ir pradėjo vadinti Mykolo Kleopo dėde…
Apie Mykolo Kazimiero auklėjimą žinių yra išlikę nedaug. Neabejotina, kad jis mokėsi muzikos ir tapybos, buvo gabus menams. Vadovaudamasis paskutiniojo savo globėjo patarimu, pasirinko karininko karjerą. 1748 m. Mykolas Kazimieras, būdamas Seimo deputatu, gavo dvarus, prie kurių prijungė Čečerską, Kalvariją, Merač (prie Pinsko), Pinską, Tucholską bei Ričivolį. 1750 m. aplankė Paryžių, kur, kaip pats rašė, „leido laiką lavindamas savo gabumus – mokydamasis tapyti, groti smuiku ir kt.“ Jo gabumus pasakoti atsiminimus gyrė pats Denisas Didro (1713–1784).
1757 m. Mykolas Kazimieras tapo Orleano hercogo adjutantu. 1761 m. spalio 18 d. jis susituokė su Čartoriskio dukra, Lietuvos pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos našle Aleksandra. Vedęs gavo Slanimo seniūniją. Gyveno Peterburge, buvo vienas iš Jekaterinos II kandidatų į Lenkijos sostą. 1765 m. grįžo iš Rusijos ir Slanime pradėjo kurti „mūzų dvarą“. Jo pastangomis per Polesės pelkes buvo nutiesti du keliai, jungę Pinską su Slanimu bei Voluine. 1768 m. jam patikėtos Lietuvos didžiojo etmono pareigos. 1771 m. Mykolas Kazimieras prisijungė prie Baro konfederatų. Rugsėjo 23-osios naktį A. Suvorovo pajėgos prie Stalovičų sutriuškino jo trijų tūkstančių žmonių pajėgas. Emigravęs gavo amnestiją. 1775 m. sugrįžo į Slanimą. Ten pastatė kelias įmones, spaustuvę, įkūrė pirmąjį operos teatrą ir muzikinę kapelą. 1774 m., pritrūkęs pinigų, buvo priverstas parduoti Nebarovo dvarą savo dukterėčiai – kunigaikštienei Elenai Pšezdzeckytei-Radvilienei ir jos vyrui.
Dirbdamas kartu su Pinsko ginklininku ir miesto teisėju Martynu Butrimovičiumi, Mykolas Kazimieras įgyvendino didelį projektą – už savo lėšas įrengė garsųjį Oginskio kanalą, kuris sujungė Baltijos ir Juodosios jūros baseinus.
Etmonas priklausė masonams ir 1781 m. buvo išrinktas „deputuotu Lietuvos provincijos didžiuoju magistru“.
1782–1785 m. praleido keliaudamas po Olandiją (Acheną, Briuselį, Amsterdamą, Hagą), Angliją.
Vėliau, paskutinio XVIII a. dešimtmečio pradžioje, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis beveik atkartos etmono kelionę po Olandiją ir Angliją.
Kaip liudija amžininkai, etmono interesai, išsilavinimas ir būdas buvo meno žmogaus. Jaunystėje Mykolas Kazimieras žavėjosi tapyba, „lengvai, elegantiškai ir tiksliai“ piešė kraštovaizdžius, gėles, vaisius bei paukščius. Jis gavo gerą muzikinį išsilavinimą ir puikiai grojo įvairiais muzikos instrumentais, juokais net buvo vadinamas „etmonu-klarnetu“. Apie jį buvo rašoma: „pasižymi dideliu muzikiniu talentu, nuostabiai groja arfa ir smuiku“. Teigiama, kad būtent jis išrado arfos pakojį. 1760 m. Mykolas Kazimieras tris valandas grojo arfa D. Didro, kuris, kaip jau buvo minėta, labai gerai įvertino jo talentą ir atlikimo techniką. Etmonas sukūrė Slanimo teatrui operas „Čigonai“ ir „Eliziejaus laukai“, parašė nemažai polonezų bei kitų muzikinių kūrinių. Jis turėjo ir rašytojo gabumų – kūrė poeziją, išleido „Istorinius bei moralinius apsakymus“, „Pasakėčias ir ne pasakėčias“.
Filantropas Mykolas Kazimieras daug paaukojo Smilavičų vienuolynui ir bažnyčiai, taip pat įkūrė labdaros fondą, skirtą Vilniaus universiteto studentams remti.
Per Tado Kosciuškos sukilimą Mykolas Kazimieras Oginskis buvo Vilniuje. Nepaisant sunkios ligos, jis kaip ir anksčiau laiką leido apsuptas muzikantų, palaikė ryšius su Jozefu Haidnu. 1795 m. pabaigoje Mykolas Kazimieras Oginskis jau buvo persikėlęs gyventi į Varšuvą, kur atsidėjo vien menui ir muzikai. Mirė 1800 m. gegužės 31 d. Varšuvoje.
Laiko perspektyvos požiūriu etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis atrodo kaip neįprastas ir talentingas žmogus. Gali pasirodyti, kad dalyvavimas skirtingų – kartais net priešingų – stovyklų politiniame gyvenime, polinkis į avantiūras bei diskredituojančias aferas parodo jį kaip patiklų, kartais naivų, be principų žmogų. Tačiau tai nepaneigia jo patriotizmo ir noro sąžiningai siekti gerovės savo kraštui. Asmeninės ambicijos ir savimeilė, polinkis į okultizmą, sentimentalumas, teatriški poelgiai – tai XVII a. antroje pusėje įprastas pasaulietinio didiko, priklausiusio pretenzingai, intelektualiai tuometinio jaunojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus aplinkai, elgesys. Tai, kad tokia asmenybė kaip Mykolas Kazimieras ano meto aukštojoje visuomenėje įprasta, įrodo jo tariamo sūnėno gyvenimo kelias (elgesys, veiksmai, gabumai ir simpatijos). Mykolo Kleopo gyvenimas kažkokiu keistu būdu kaip veidrodis atspindėjo ir savaip atkartojo tolimo giminaičio gyvenimą. Tačiau sugrįžkime prie jo giminės linijos.